Jonukas sutrikęs makalavo marškinių kišenę.
— Tu galvoji? Leisk, aš tau šiek tiek padėsiu, — pasakė psichologas. – štai bulvė, štai burokėlis, štai pomidoras.
Visa tai kartu – kas?
Jonukas atsiduso ir nusiminęs pažvelgė į mamą.
Mama jį palaikė:
— na, Jonai, juk tu žinai!
— aš pamiršau…
— Na gerai, — psichologas paėmė Jonuką už rankos ir nuvedė prie lentynos ant sienos. – Štai žiūrėk, pelėda, varna, o čia žuvėdra. Visi kartu – tai kas ?
Jonukas ėmė šniurkščioti nosimi, o psichologas paglostė jį ir pasakė:
— Nesijaudinkite, man labai gaila, bet į mokyklą tau teks eiti po metų. – ir mamai. – jis negali apibendrinti paprastų dalykų, padirbėkite su juo, o kitą rugpjūtį ateikite…
Psichologą nutraukė džiaugsmingas Jonuko šūksnis:
— Aš prisiminiau! Tai – iškamšos, o čia – muliažas!
