Gana ilgai gyvenau su vyru. Jis niekada man dėl nieko nepriekaištavo. Mane liūdino tik tai, kad jis nenorėjo įteisinti mūsų santykių. Į visus mano klausimus jis atsakydavo: „Manau, kad mes su tavimi apsieisime be šių praeities atgyvenų. Antspaudas pase santykių nesustiprina. Aš tave myliu ir noriu būti su tavimi! ”
Vienu metu nusprendžiau, kad laikas veikti, o tiksliau – nieko neveikti. Jei tau reikia švarių marškinėlių, tai imk ir išsiskalbk, reikia išlygintų marškinių – išlygink, jei nori valgyti – pasigamink. Visiškai lioviausi daryti bet kokius namų ruošos darbus.
Vietoj to, kad plaučiau grindis, ėjau į masažą, pradėjau skirti daugiau laiko sau. Aš ėmiau lankyti fitneso treniruotes, užsirašiau į manikiūro kursus, pakeičiau šukuoseną, pradėjau dažniau susitikinėti su draugėmis.
Paskutinis lašas buvo tada, kai kiti vyrai ėmė kalbinti mane gatvėje norėdami susipažinti. Kartą mano sugyventinis, kalbėdamas telefonu akies krašteliu pastebėjo, kaip prie manęs priėjo nepažįstamas vyras ir suprato, kad buvo įsiveržta į jo valdas.
Vyrui mandagiai paaiškinau, kad esu ištekėjusi, o jis paprieštaravo: “Bet ant jūsų piršto nėra žiedo!”
Tą pačią akimirką apsireiškė mano mylimasis…
“Nesijaudinkite, bus ir žiedas, tai nebe jūsų problemos”, – nepažįstamajam pasakė mano brangusis.
Šis įvykis rimtai užgavo jo savimeilę, o po dviejų savaičių, kaip geriausiame Holivudo filme, mylimasis paprašė mano rankos ir padovanojo didžiulį glėbį raudonų rožių.
Nepaisant to, kad mano situacija buvo absoliučiai spontaniška, jei yra noro, galite tai susiorganizuoti… Jei kam nors tai aktualu, galite pasinaudoti!
