Mes išsiskyrėme po sūnaus dešimtojo jubiliejaus. Aš palikau jiems butą ir viską, ką buvom sutaupę per šiuos metus.
Su sūnumi bendravom ir toliau. Kartais žmona išleisdavo jį su manim į keliones ir aš leisdavau jam pavairuoti „fūrą“ saugiose kelio atkarpose, o jis po to springdamas pasakodavo savo socialinių tinklų paskyrose. Mūsų santykiai buvo puikūs, sūnus ateidavo pas mane į svečius, normaliai elgėsi su mano antrąja žmona, niekada neleisdavo sau įžūliai su ja kalbėti arba netaktiškai elgtis.
Prieš pusmetį mums gimė dvynukai. Savaime suprantama, kad materialiniai klausimai tapo sudėtingi. Uždarbis neleido suvesti galo su galu ir aš pasikalbėjau su pirmąja žmona dėl alimentų sumažinimo. Ji pareiškė, kad man gali padėti tik atitinkamas teismo sprendimas.
Teko kreiptis į pažįstamą advokatą, mano buvusį klasioką. Atsirado teismo sprendimas, kurio pagrindu alimentai sumažinti 10%.
Tačiau lazda, pasirodo, turėjo ir antrą galą. Mano buvusi žmona man atkeršijo per sūnų. Jis dabar su manimi nebendrauja. Net neatsakinėja į mano skambučius. Tikriausiai užblokavo mano numerį. O jo motina į visus mano priekaištus atsako trumpai: „Mes neturim apie ką kalbėtis, tu turi kitą šeimą, mes tau nereikalingi!“
