Mūsų valstybė išgyveno įvairius vystymosi laikmečius, tame tarpe ir labai sunkius.
Buvo labai sudėtingi laikai. Reikėjo taupyti kiekvieną kapeikėlę, kad galėtum normaliai pavalgyti. Mano anytos vaikystė prabėgo būtent tokiais laikais. Ji augo paprastoje darbininkų šeimoje, tėvai dirbo gamykloje, bet pinigų gaudavo nedaug. Šeima privalėjo taupyti visur. Vaikystėje susiformavusius įpročius anyta sėkmingai pritaikė ir savo šeimoje. Mano vyras pasakojo, kad pinigus taupydavo visose srityse. Drabužius sudėvėdavo, bet jie nebuvo išmetami, juos lopydavo vėl ir vėl. Anyta ignoravo bet kokius savo sūnaus prašymus nupirkti naują drabužį, siūdama lopą ant lopo ir taip paruošdama drabužį sekančiam sezonui. Jos taupymas įgavo absurdiškumo atspalvį.
Aš nesuprantu tokio taupymo. Mūsų šeimyninio gyvenimo pradžioje man buvo labai sunku kartu su ja eiti į parduotuvę. Norint nupirkti kokį nors daiktą, reikėjo apeiti devynis pragaro ratus: parduotuves, matavimosi kabinas, kainų palyginimą, parinkimą pačios pigiausios prekės, vėl matavimo kabinos ir vėl kita parduotuvė. Tai buvo siaubinga, kol man galiausiai pavyko pakeisti vyro požiūrį į pinigus ir išlaidas.
Kai mums gimė vaikelis – dukrytė, mes abu nusprendėme, kad netaupysime jos sąskaita. Vyru pradėjo labai patikti pirkti žaisliukus ir vaikiškus drabužėlius. Jis lyg kompensavo sau tai, ko neturėjo vaikystėje. Tačiau anyta savo pozicijos nepakeitė. Bet koks bendravimas su ja baigdavosi barniais ir skandalais. Mano adresu skambėjo kaltinimai, kad esu egoistė, išlepinau vaiką, ir vaikas auga egoistas ir pasipūtėlis. Bet aš nenoriu atimti iš vaiko vaikystės: ryškių žaisliukų, puošnių suknyčių, nenoriu, kad už jos nugaros kikentų kitos mergaitės, aptarinėdamos jos išvaizdą. Klasiko žodžiais tariant: „Žmoguje viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys“.
