Su vyru nusprendėme persikelti į miestą. Mano tėvai liko gyventi kaime, bet nusprendėme, kad reikia išbandyti kažką naujo. Greitai išsinuomojome butą ir lygiai taip pat greitai užrašėme dukrą į darželį. Atrodė, kad sėkmė mus aplankė savaime. Miestas mus priėmė.
Gavau darbą. Vyras pasisiūlė pasiimti mane automobiliu. Bet aš atsisakiau. Man tiesiog patiko vaikščioti pėsčiomis. O oras šį rudenį buvo geras, sausas ir šiltas. Kelias namo ėjo pro vielomis apjuostą pastatą. Maniau, kad tai kažkokia įstaiga, bet paaiškėjo, kad tai našlaičių namai. Tai nebuvo labai maloni vieta, o ir pastatas rudenį atrodė toks niūrus ir vienišas.
Vieną dieną grįždamas iš darbo pamačiau maždaug ketverių metų berniuką. Jis uoliai kišo lapus į tvoros tinklelį. Nusišypsojau jam ir pasakiau: “Labas.” Berniukas neatitraukė akių nuo savo darbo ir taip pat pasakė: “Labas”. Jis buvo tokių rudų akių, kad priminė mano brolį vaikystėje.
Sustojau, krepšyje radau saldainių ir padaviau juos savo naujajam pažįstamam. “Koks tavo vardas?” Paklausiau. “Kam tau manęs reikia?” – mažasis vaikinukas buvo atsargus. Paskui pažvelgė į mane ir pridūrė: “Deividas”. Tuomet mokytoja jį pašaukė, o vaikas pamojavo man ranka ir nubėgo prie kitų vaikų.
Visą kelią ėjau ir šypsojausi sau. Jis buvo toks mielas. Nesupratau, kaip jie gali palikti tokius mažus vaikus vaikų namuose. Mano dukrai treji metai ir negalėjau įsivaizduoti, kas galėjo nutikti mano mergaitei.
Papasakojau apie tai vyrui ir jis pritarė mano nuogąstavimams. Nuo tos dienos kas vakarą eidavau į parduotuvę nupirkti Dovydui ko nors pavalgyti. Mes susidraugavome ir vaikas visą laiką manęs laukė prie tvoros. Staiga ryte man paskambino tėvas ir pasakė, kad mama blogai jaučiasi. Turėjau išvykti dviem savaitėms. Darbe pasiėmiau atostogas. Laimei, mano mama sugebėjo atsistoti ant kojų.
Grįžau į darbą, o vakare išvažiavau į tą patį kelią. Tačiau prie tvoros neradau Deivido. Netoli pastato esančioje žaidimų aikštelėje žaidė vaikai, ir aš paklausiau dešimtmetės mergaitės: “Gal žinai, kur yra Deividas, juk jis čia žaisdavo?”. Mergaitė atsakė, kad jis serga. Tada prie manęs priėjo mokytoja ir pažvelgė į mane nemaloniu žvilgsniu. “Aš tavęs paklausiau. Įspėjau tave, kad vaikas nėra žaislas. Jis pripratęs prie tavęs. Ir tada tu dingai. O Deividas kasdien laukdavo tavęs prie tvoros. O dabar jis peršalęs, serga bronchitu. Bet berniukas ilgisi namų ir visai nenori valgyti, – barė mane mokytoja. “Viskas dėl tavęs!” – pridūrė ji.
Pakeliui namo tramdžiau ašaras. Kaip galėjau leisti, kad taip nutiktų. Vaikas buvo prie manęs pripratęs, net neįsivaizdavau, kad galiu taip sužeisti mažą širdelę. Ką aš galvojau! Galvojau apie save, apie savo jausmus, bet ne apie Deividą. Neturėjau jokių pasiteisinimų. Buvau sutramdžiusi kūdikį, o paskui tiesiog dingau iš jo gyvenimo.
Savo liūdesį papasakojau vyrui. O kai nuėjome miegoti, negalėjau užmerkti akių, tiesiog nejučiomis žiūrėjau į lubas. Vyras mane apkabino: “Na, gal nori, kad rytoj išeičiau iš darbo ir patikrintume Deividą ligoninėje?” – paklausė jis. “Žinoma, kad noriu!” Sušukau, tarsi būčiau radusi sudėtingos problemos sprendimą. Sužinojome, kur paguldytas Deividas. Dukra išrinko jam geriausią žaislą, o aš nupirkau obuolių ir saldainių. Turėjau meluoti, kad esame giminaičiai, antraip mūsų neįleistų.
Deividas stovėjo prie lovos ir žiūrėjo pro langą. Jis buvo toks mažas, toks brangus. Nedrįsau jo pašaukti, nežinojau, kaip vaikas reaguos.
Kai jis atsisuko, iš visų jėgų apkabino mane per liemenį: “Žinojau, kad ateisi. Aš žinojau!”. Jis verkė, o aš verkiau. O kai pažvelgiau į savo vyrą, pamačiau, kad ir jo veidu rieda ašaros.
Mano vyras yra rimtas, stiprus vyras, bet jis verkė. Tada mano vyras priėjo prie Dovydo, atsisėdo šalia jo ir pasakė: “Ir tu žinai, kad tai tavo tikroji mama, o aš esu tavo tėtis”. Nesitikėjau tokio apsisukimo, bet mano vyras širdyje jautė, skaitė mano mintis, kad negalėsiu ramiai gyventi, kol nepasiimsiu šio vaiko.
“Žinojau, žinojau!” – linksmai sušuko kūdikis. “Tik turi gerai valgyti”, – pridūrė mano vyras. “Tu turi pasveikti, ir mes važiuosime namo”.
Mano vyras niekada nesureikšmindavo žodžių, todėl juo visiškai pasitikėjau.
Mums pavyko greitai sutvarkyti visus reikiamus dokumentus. Našlaičių namų mokytojai ir direktorius padėjo, kiek galėjo. Ir mes tapome Dovydo tėvais. Dabar turime draugišką šeimą.
Mano dukra visiems giriasi, kad dabar turi vyresnį brolį. O aš esu nėščia. O po dviejų mėnesių turėsime trečią vaiką. Taip atsitiktinai sutikome savo laimę. Juk laimė tikrai vaikšto aplinkui, tereikia ją pastebėti ir nebijoti ištiesti jai ranką.
Ir visa tai dėl to, kad mėgstu vaikščioti. Štai tokia istorija.
Kaip manote, ar šios istorijos herojė pasielgė teisingai, įsivaikindama svetimą vaiką? Ko jai palinkėtumėte?
