Užaugau paprastoje vidutinėje šeimoje. Turiu du aukštuosius išsilavinimus. Laisvai kalbu dviem užsienio kalbomis ir dirbu vertėja. Gyvenu Europos šalyje. Turiu savo šeimą. Mano šeimą sudaro mylintis vyras ir trys vaikai. Su vyru iki santuokos kelerius metus draugavome, todėl puikiai pažįstame vienas kitą. Mylime vienas kitą, nors, kaip ir kiekvienoje dvidešimt metų trunkančioje santuokoje, pasitaiko nesutarimų. Kuriuos mes su juo pakaitomis stengiamės greitai išspręsti. Turime nuosavą namą, kurį nusipirkome su hipotekos paskola.
Be mano giminaičių paramos.
Mano tėvai gyvena NVS ir aš juos ne itin dažnai lankau. Būdama septyniolikos metų išvykau studijuoti ir nuo to laiko gyvenu savarankišką gyvenimą. Aštuonerius metus studijavau universitetuose, o paskui ištekėjau. Viskas, ką turiu, yra išsilavinimas, darbas, patogus gyvenimas svetimoje šalyje – visa tai pasiekiau be niekieno pagalbos. Tuo pat metu dirbau, kad galėčiau save išlaikyti. Tėvus ir jaunesnę seserį, kurie liko mano gimtojoje šalyje, palepinau siuntiniais ir dovanomis. Visada stengiausi parodyti jiems savo meilę ir pagarbą. Dar visai neseniai man atrodė, kad šie jausmai buvo abipusiai.
Mano sesuo yra ypatingas atvejis. Ji šešeriais metais jaunesnė už mane. Ji ištekėjusi, turi sūnų. Mano sesuo gyvena toli nuo tėvų, savo vyro vieno kambario bute. Mano sesuo baigė vidurinę mokyklą, o po to niekur nesimokė ir negavo darbo. Ji sako, kad paprasti darbai jai neapsimoka, o perspektyvesnėms profesijoms ji neturi proto (po mokyklos jai reikėjo ne ištekėti, o eiti kur nors mokytis). Jos seserimi ir vaiku rūpinasi jos vyras. Tarp sutuoktinių nėra didelės meilės. Tačiau jie nesiskiria, kad netraumuotų vaiko, gyvena daugiau iš įpročio. Nepaisant to, kad jie turi galimybę kasmet atostogauti prie jūros, daug pinigų neturi. Todėl jie negali nusipirkti didesnio buto. Mano sesuo nėra įkyri ir tingi moteris. Tačiau jai labai pasisekė, kad turi uošvę, moterį, kuri visada pasirengusi padėti jai su vaiku. Jie dažnai važiuoja pas mano tėvus ir palieka ten vaiką vasarai.
Ilgai lauktas vizitas
Neseniai, jau daug metų iš eilės, mano tėvai atvyko mūsų aplankyti. Ilgas skrydis, jaudinantis susitikimas, gausi puota ir staiga – mano mamos pareiškimas:
-Dene, tau reikėtų vesti mūsų Moniką, būtumėte darnesnė pora nei Elžbieta. Žmona turėtų būti rami, plastiška, kaip mūsų Monika. Elizabetė yra įkyraus charakterio. Ji turi būti valdinga. Sutikite, moteriai tai didžiulis trūkumas.
Beveik užspringau sultimis ties šia motinos išvada. Mano vyras nerado, ką pasakyti, o tėvas iškalbingai kosčiojo.
Turiu omenyje, kad tai aš turiu didžiulę tvarką namuose. Vaikai užauginti, aprengti, pamaitinti, neišlepinti, su mano dviejų kalbų mokėjimu, su prestižine profesija, kuri viską pasiekė savo jėgomis, – netinka mano pačios vyrui! Norėjau paklausti savo motinos atsakymo: O kaip, pasakyk, brangioji tėveli, ar aš, turėdama kitokį charakterį – plastiškesnį, būčiau visa tai pasiekusi? Ar tai, kad mano vyras mane myli ir mes turime gana gerą šeimą, nėra požymis, kad esame visiškai suderinami? Mano ir vyro pastangomis mano vaikai du kartus per metus atostogauja prestižiniuose kurortuose. Ar aš ar mano sesuo vaikystėje galėjome svajoti apie ką nors panašaus? Ji čia atvyko kartą per dvidešimt metų, niekuo man nepadėjo ir dar man nurodinėja, kas kam tinka! Mano tėčiui ir vyrui tikrai nepatiko, ką apie mane pasakė mama. Ir apskritai jie mane nuliūdino. Tai nėra vaikiškas pavydas mano jaunesniajai sesutei, nemanykite. Tai tiesiog apmaudas dėl neteisingų mano brangiausio žmogaus, mano mamos, žodžių.
