Džekas vis dar negalėjo priprasti prie naujos vietos. Koks nenuspėjamas gyvenimas. Buvęs didelės gamyklos direktorius, trijų vaikų tėvas net negalėjo pagalvoti apie gyvenimą senelių namuose.
O juk kadaise jo gyvenimas buvo šviesus ir įdomus, kupinas džiaugsmo ir gerovės. Vyras turėjo gerai apmokamą darbą, gana didelį butą, automobilį, gerą šeimininkę žmoną ir tris mielus bei nuostabius vaikus. Džekas su žmona užaugino nuostabų sūnų ir dvi gražias dukras. Juos visi mylėjo ir gerbė.
Jų gyvenimas buvo kupinas gerovės. Tik dabar, bėgant metams, Džekas kažko pasigedo augindamas vaikus. Nors jie su žmona stengėsi užauginti gerus vaikus. Jo žmona, deja, mirė prieš 10 metų. Ir tada atėjo laikas, kai senstelėjęs tėvas buvo visiškai nereikalingas savo trims vaikams. Jo sūnus Aleksas prieš 10 metų išvyko dirbti į užsienį, į Portugaliją. Ten jis vedė ir turi gerą darbą. Kartą per metus jis atvyksta į Ukrainą aplankyti tėvo ir seserų. Pastaraisiais metais lankėsi rečiau, jo gyvenimas visiškai nesusiklostė.
Jo dukros gyvena netoliese, tačiau tenka daug ką nuveikti, nes kiekviena turi savo šeimą, savo reikalus ir rūpesčius. Vidutinio amžiaus vyras liūdnai žvelgė pro langą, nes snigo. Kalendoriuje jau buvo gruodžio 30-oji. Žmonės ir pažįstami ruošėsi švęsti Naujuosius metus. Visi ėjo pro šalį, skubėjo namo, nešini dovanomis visiems. Kažkas skubėjo, nešdamasis namo pūkuotas kalėdines eglutes, o Džekas užmerkė akis ir nusišypsojo. Staiga vyras prisiminė, kokios linksmos kadaise buvo šventės jų šeimoje, žmona taip stengėsi dėl to. Visada pas juos atvykdavo giminaičiai ir sūnėnai. Rytoj buvo ir jo gimtadienis.
Vienišas gimtadienis, kurį jis pirmą kartą sutiks be sveikinimų, niekas apie jį net nepagalvos. Jis niekam nereikalingas. Ir taip diena prabėgo sunkiuose ir nereikalinguose apmąstymuose. O kitą rytą į senelių globos namus ėmė rinktis pagyvenusių senelių giminaičiai. Kas vaikus pasiėmė namo švęsti, o kas atnešė daugybę gėrybių.
Staiga kažkas pasibeldė ir į Džeko duris. – Įeikite! – sumurmėjo nustebęs senelis. – Su Naujaisiais metais! Su gimtadieniu tave! – Pasigirdo toks šiltas ir pažįstamas balsas. Džekas akimirksniu nusišypsojo. Akimirksniu prie jo prisiglaudė vyresnysis sūnus Aleksas. Jo tėvas jau nebeprisiminė, kiek metų jiedu nesimatė. Koks gražuolis, tikras solidus gražuolis užaugo.
– Aleksai, ar tai tu? Ar aš sapnuoju? – nustebęs paklausė tėvas. Jis buvo taip maloniai nustebęs, kad daugiau nieko negalėjo pasakyti. – Tėti, tai aš, žinoma, kad tai aš. Vakar atėjau, norėjau tave nustebinti. Kodėl neparašei, kad seserys tave čia atsiuntė? Kiekvieną mėnesį siunčiau joms pinigų, gerų pinigų tau. O jos man visai nieko nesakė. Aš nežinojau, kad tu čia esi.
Tėti, greitai susipakuok savo daiktus. Aš telefonu užsakysiu bilietus. Šiandien vakare važiuos traukinys, važiuosime su tavimi. Kol kas visi apsistosime pas mano žmonos tėvus. Mes už jus sutvarkysime dokumentus. Padarysime tai tinkamai. Ir tu skrisi su mumis į Portugaliją, dabar gyvensime ten kartu. – Kur, sūnau? Aš jau nebe jaunuolis? Į kokią Portugaliją, į kokį užsienį? – Džekas nuoširdžiai nustebo dėl sūnaus pasiūlymo.
Nesijaudink, mano žmona labai geras žmogus, ji jau viską žino, viską supranta ir ten mūsų laukia. Tu nori susitikti su savo anūke! – Aleksai, negaliu tuo patikėti. Tai taip netikėta, – nepatikėjo vyras. – Nepaliksiu tavęs čia nė valandos ilgiau. Tokios senatvės iš manęs nenusipelnei, tėti! Pasiimk savo daiktus ir eik su manimi.
– Kokį puikų sūnų užaugino Džekas! Toks geras žmogus, – kalbėjo jie tiems, kurie matė ir suprato, kas įvyko. Vėliau Aleksas pasiėmė tėvą su savimi į Portugaliją. Taip, senolis pradėjo, galima sakyti, antrąją jaunystę. Giminių ir artimų gerų žmonių rate. Išmintingi žmonės sako: “Tik senatvė parodys, kokius vaikus užauginome.
