Po skyrybų Samanta apie mane visai negalvojo. Buvo akimirkų, kai bandžiau ją atkalbėti, tikėjau, kad kažkur giliai širdyje ji mane myli ir supras, kad jai nereikia jaunesnio meilužio. Jos Piteris tebebuvo studentas, tikriausiai naudojosi ja dėl pinigų, kol buvo neturtingas, o kai tik atsistos ant kojų, jam nereikės su ja susitikinėti.
Šiek tiek klydau, nes net ir baigę mokslus jie neišsiskyrė, bet žmona pradėjo pas mane užsukti. Esą dėl mūsų bendro katino. Ji labai jo pasiilgo, nes nematė jau kelis mėnesius. Ir tuo pat metu ji bandė su manimi susisiekti, kartais mane paglostydavo, bet aš jai primindavau, kad mes jau seniai išsiskyrę.
– Nebūk toks šaltas, – liepė ji man, kukliai šypsodamasi, – aš irgi labai tavęs pasiilgau. Man trūksta tavo stipraus vyriško peties.
– Argi Petras nebuvo vyriškas petys? – Šnibždėdama paklausiau.
Samanta kurį laiką tylėjo, o paskui ėmė man lieti širdį, kad Piteris nekreipia į ją dėmesio, kad amžinai vaikšto ir vagia pinigus iš jos piniginės. O paskui jis turėjo įžūlumo prašyti jos važiuoti.
– Petras, žinoma, gražesnis už tave, bet jo tinginystė beprotiška. Jei per ateinančius du mėnesius jis negaus darbo, kaip manai, ar bandysi dar kartą?
Kodėl anksčiau niekada nepastebėjau, kad Samanta tokia būtų? Ji negalvoja apie meilę, ji galvoja apie savo materialinę ir psichinę gerovę.
– Ne, atsiprašau, aš jau turiu merginą. Netrukus ketiname persikraustyti ir gyventi kartu, todėl tai paskutinis kartas, kai matai katę. Mes išvykstame į kitą miestą.
Samanta nuliūdo, bet nesiginčijo. Ji pavalgė pas mane, dar kartą perėjo per butą, patikrino, ar nėra nieko, kas jai priklauso, ir išėjo. Aš melavau apie merginą, bet tai atkalbėjo Samantą nuo to, kad ji atvažiuotų pas mane ir bandytų vėl su manimi susitikti.
