Brajanas gerokai nuvylė savo motiną. Ji sūnui norėjo tik žmonos ir vaikų, o jis pasirinko būti vienišas ir išdidus programuotojas, uždirbti daug pinigų, gyventi sau ir keliauti. Jis visada turėjo pinigų, daug padėdavo motinai, dažnai užsiimdavo labdaringa veikla, aukojo neįgaliesiems ir prieglaudoms su beglobiais gyvūnais, tačiau į vaikus visada žiūrėjo su tam tikra nemeile, jei ne neapykanta.
Jis nekentė vaikų verksmo, jų klyksmų ir riksmų, o pats negalėjo įsivaizduoti, kad vieną dieną taps tėvu. Todėl jis pirmenybę teikė trumpalaikiams santykiams, jokiam rimtumui ir tikrai ne vaikams. Jis propagavo idėją “be vaikų”, įrodinėdamas draugams ir artimiesiems, kad gyventi be svorio ant pečių yra daug geriau, kad nereikia jaudintis dėl senatvės ir “stiklinės vandens”, jei turi pakankamai pinigų.
Vieną dieną jis grįžo namo iš nedidelės neplanuotos kelionės, tikėdamasis, kad šaldytuve niekas nespėjo pražysti, bet ten vis tiek buvo sugedusių maisto produktų. Keli rudi bananai, pernelyg minkštos kriaušės ir besibaigiančio galiojimo pusgaminiai, tarp jų žuvies piršteliai, sūrio pyragėliai ir mėsainiai. Brajanas viską sudėjo į dėžę, planuodamas kuo greičiau išmesti. Jau išėjęs į laiptinę jis atsitrenkė į dvi seseris, kurios sėdėjo ant laiptų. Kito buto durys buvo pravertos ir iš ten sklido verksmas. Brajanas nebuvo visiškai beširdis, sustojo pažiūrėti, ar viskas gerai.
– Tiesiog mama verkia, nes senelis nenori pajudėti, – labai nuoširdžiai pareiškė šešiametė mergaitė.
– Jis ne “nenori”, jis negali, jis paralyžiuotas, – pataisė jaunesnioji mergaitė. – O apie ką tu kalbi? Tau jo nereikia?
Brajanas parodė joms maistą, kurį ketino išnešti, ir mergaitės ėmė maldauti, kad jis duotų joms pasenusių vaisių. Vaisius dar buvo visai įmanoma valgyti, o pusfabrikačiai visai nesugenda. Tačiau Brajanas nesusivaldė, bijodamas, kad vaikai apsinuodys, ir išnešė šiukšles į lauką. Grįžęs į butą, jis nė nemirktelėjęs pažvelgė pro langą ir netyčia tapo liudininku, kaip seserys tempia dėžę atgal, jau kramtydamos kriaušes.
Gerklėje jam pakilo gumulas. Kol mergaitės užlipo į viršų, jis surinko maišelį makaronų ir košės, įdėjo šviežios duonos, kurią buvo atsinešęs su savimi, ir saldainių, o kai jie buvo prie buto, įbruko jį vyresniajai seseriai. Galbūt vaikus jis laikė nereikalinga našta, bet niekaip negalėjo aplenkti stokojančiųjų.
Vėliau jis ne kartą lankėsi pas kaimynus ir kalbėjosi su jų motina, kartais vietoj dukters pamaitindavo paralyžiuotą senelį, tikrino, kaip mergaitės ruošia namų darbus. Jis vis dar nenorėjo turėti savo vaikų, bet kitų žmonių vaikuose rado tam tikrą išeitį. Jie tikrai jį pakeitė, kažką jame pakeitė…
