Samanta buvo viena namuose, kai jai pradėjo skaudėti pilvą. Skrandį jai skaudėjo ir anksčiau, bet tai nebuvo kritiška, buvo pakenčiama, o dabar ją pykino ir pykino, o kaktą išpylė prakaitas. Išsigandusi ji paskambino vyrui, kuris buvo darbe. Jis buvo labai užsiėmęs, artėjo svarbus susitikimas su viršininku, todėl liepė Samantai tiesiog išgerti arbatos ir eiti miegoti. Tą patį patarė ir jos sesuo, nemanydama, kad tai rimta, o Samantai darėsi vis blogiau. Kilo mintis iškviesti greitąją pagalbą, bet buvo per daug išsigandusi eiti viena. Tada atsirado vienas žmogus, kuris besąlygiškai sutiko ją palaikyti – jos mama.
Keitė metė darbą ir nuskubėjo per visą miestą į ligoninę, į kurią buvo atvežta jos dukra. Ji buvo labai susirūpinusi, visą kelią barė savo atžalą, kad jis ne toks jau rimtas, ir ne veltui – Samantos apendiksas buvo užsidegęs ir jį reikėjo skubiai pašalinti.
Mama neišėjo iš operacinės, o paskui ir iš dukters ligoninės lovos. Ji buvo pirmoji ir vienintelė, kurią Samanta matė. Jos siela iškart pasijuto rami, nieko neskaudėjo, o mama stipriai suspaudė ranką.
– Mama, ačiū, kad atvažiavai, – su ašaromis akyse dėkojo Samanta.
– Tu mano dukra, aš tau dovanojau gyvybę ir labai dėl jos jaudinuosi, – atsakė mama, glostydama mergaitės plaukus. – Tavo vyras – atskira tema, bet visada gali pasikliauti manimi. Atvyksiu iš bet kurio pasaulio krašto ir laikysiu tave už rankos, mieloji.
