Nesitikėjome, kad į mūsų nerūpestingą jauną gyvenimą ateis penkerių metų vaikas. Mums su Siuzana buvo dvidešimt dveji metai, nebuvome per daug užsiėmę vaikais, ką tik buvome susituokę. Kol kas gyvenome jos motinos namuose, nes Siuzana dar turėjo mokėti už mokslą medicinos mokykloje, o aš taupiau pinigus, kad vėliau galėtume išsinuomoti butą. Turėjome šiek tiek įprastas dienas, kai žmona keldavosi ir eidavo į mokyklą, aš eidavau į darbą, o vakare galėdavome išeiti arba anksti eiti miegoti. Mums tai labai tiko, ir mano uošvei tai labai tiko. Su ja palaikėme puikius pasitikėjimu grįstus santykius, kol jos sūnus į dviejų kambarių butą atsivedė savo penkerių metų dukrą. Jis nieko nepaaiškino, nieko nepasakė, tiesiog dingo, o paskui parašė mano mamai, kad įsimylėjo ir išėjo. Vienintelis geras dalykas buvo tas, kad jis paliko dukters dokumentus.
Siuzanai buvo gaila dukterėčios, ji kaip įmanydama stengėsi apgaubti ją motiniška meile ir pasikalbėti su uošve, bet aš nesupratau, kodėl turime kęsti vaiką savo šeimoje. Vienintelė priežastis, dėl kurios nepasisakiau, buvo ta, kad pati buvau šio buto paukščiukas.
Kol mergaitė apsigyveno, man taip pat tekdavo kartu su ja valgyti vakarienę, o kartais nuvesti pas dantistą ar į žaidimų aikštelę, nes mano uošvė taip pat dirbo, taigi mes trys ją auginome kaip savo. Kartais žmonės painiodavosi ir manydavo, kad aš esu jos tėvas, ir tai mane kažkokiu keistu būdu vertė didžiuotis, taip pat skatino manyti, kad turėti savo vaiką nėra taip sunku, kaip atrodė iš pradžių.
Kai atėjo laikas kraustytis, Siuzana nusivedė mane į mūsų kambarį rimtam pokalbiui ir ėmė maldauti, kad pasiimčiau mergaitę su mumis.
– Galime sakyti, kad ji mūsų.
– Taip, ir ji gimė, kai mums buvo septyniolika? Ar tu išėjai iš proto?
Iš pradžių sumurmėjau, nes bijojau būti teisiamas, bet paskui pagalvojau… Kam tai rūpi? Nemanau, kad kas nors paklaus. O jei paklaus, visada gali paaiškinti, kad ji mano dukterėčia ir laikinai gyvena pas mus, arba išvis nieko neaiškinti. Per dvejus metus, kai mums teko gyventi viename bute su ja ir jos uošve, Siuzanos dukterėčia man irgi yra kaip šeima.
– Gerai, taip, – sutikau, – pasiimkime ją su savimi. Netoli namų yra mokykla, o tavo mama žada padėti, kol mokėsime paskolą už butą.
– Ačiū! – Siuzana apsidžiaugė.
Po kelių sekundžių į kambarį įsiveržė mano dukterėčia, kuri visą laiką klausėsi, ir abi ėmė mane apkabinti, ir abi ėmė ant manęs šaukti:
– Ačiū, tu esi geriausia!
