Viktorija visą savo sąmoningą gyvenimą gyveno su tėvais ir yra nuo to gerokai pavargusi. Motina keldavosi per anksti, tėvas grįždavo namo per vėlai, o kuo vyresnė ji darėsi, tuo dažniau barėsi su tėvais dėl niekų, ir vienas iš tų barnių pastūmėjo ją prie minties, kad laikas išsikraustyti.
Iškart po mokyklos baigimo dukra aptarė šį klausimą su tėvais, ir jie noriai palaikė dukros idėją išsikraustyti. Jie turėjo šiek tiek vilties dėl nuomojamo buto, bet Viktorija
pasakė, kad geriau nusipirkti nuosavą butą, net jei jis būtų prastai suremontuotas. Tėvai paruošė visas savo santaupas, Viktorija – savo, be to, paėmė šiek tiek iš dėdės – tėčio brolio – ir paskolą.
Iš pradžių Viktorija ieškojo pigesnių butų ir netyčia užkliuvo už lobio. Tiek pinigų buvo galima sutaupyti dėl to, kad namas palyginti senas, o butas neremontuotas. Išėjo taip pigiai, kad trečdalį paskolos buvo galima grąžinti iš karto. Tėvai buvo užsiėmę darbais, o Viktorija džiaugėsi galėdama pati išspręsti šias problemas, todėl butą apžiūrėjo pati. Ji apsisprendė imti butą, pasirašė sutartį, o tėvas padėjo jai mokėti nuomą.
Buvo vasaros vidurys, o Viktorija į butą įsikėlė rudens pradžioje. Iš pradžių viskas buvo gerai, dukra kasdien telefonu sakydavo, kad jai viskas patinka, ir nelabai norėjo leisti tėvams lankytis. Tik arčiau žiemos jie atvyko į jos butą ir, švelniai tariant, liko šokiruoti.
– Viktorija, bet juk sienoje skylės! Kaip čia galima žiemoti? Ir kas tai, grybelis? Tai ne tapetai, visa tai pelėsis. Vaikeli, tu juo kvėpuoji…
Tėvai tuoj pat išsivežė dukrą namo, neleisdami jai ten praleisti nė dienos. Dabar jie visi kartu sėdi ir galvoja, ką daryti su butu ir kaip jį parduoti, nes viso to remontas kainuos daug pinigų.
