Pati Olivija užaugo didelėje šeimoje ir, būdama antra pagal amžių sesuo, privalėjo prižiūrėti jaunesnius vaikus, vesti juos į darželį ir padėti vyresniajai ruošti maistą. Ji jau buvo išgyvenusi visas tas bemieges naktis, todėl, kai pirmaisiais vidurinės mokyklos metais pastojo, nesvarstydama pasidarė abortą. Operacija buvo atlikta kažkaip neteisingai, nes galiausiai visi gydytojai pasakė, kad daugiau vaikų ji negali turėti, ir Olivija dėl to tiesiog džiaugėsi. Ji neturėjo jokių planų tapti motina.
Apie vaikus ji nenorėjo nė girdėti, o su būsimu vyru apie tai kalbėjosi dar tada, kai jiedu pradėjo susitikinėti. Jis apsimetė supratingas, sakė, kad irgi nenori vaikų, bet žinodamas, kad Olivija nevaisinga, bandė užsiminti apie vaikus iš vaikų namų. Vyras nuolat gyrė tuos vaikus, stengėsi, kad jai jų būtų gaila. Olivija ilgai tai toleravo, kol vyras ją įsiutino ir ji grubiai jam paaiškino, kad jei per stebuklą jiems gims vaikas, ji jį paliks. Ji nenorėjo vaikų.
Jie taip ir gyveno, tik dviese, bet vyras vis tiek davė žmonai užuominų, dirbo su ja, kad po dvejų metų galėtų ją nustebinti ir parsivežti namo berniuką iš Kūdikių namų. Berniuką. Olivija supyko iš pykčio, bet jos vyras manė, kad ji raudonuoja iš gėdos.
– Aš tau taip sakiau. Aš tave perspėjau, – sušnabždėjo ji pro dantis, žiūrėdama į vyro rankose laikomą nesusipratimą. – Aš niekam nesiruošiu būti motina. Pasiimk šį kūdikį ir savo daiktus ir išeik iš buto. Augink, ką nori, kur nori ir su kuo nori, bet neleisk, kad tave matytų mano akys!
Ji jam buvo sakiusi, kad jie galėtų ilgai ir laimingai gyventi be vaikų, viskas būtų gerai jiems abiem, o ypač jos vyrui, bet jis pasirinko kitą kelią. Dabar tegul jis daro tai, ką mano esant teisinga, tik atokiau nuo Olivijos.
