Vėlavau į darbą, o autobusas vėlavo, kaip laimė. Ant tilto dar laukė spūstis, o aš visai nenorėjau vėluoti, nes už tai biuras man skyrė baudą.
Neturėjau ką veikti, todėl pakėliau ranką ir ėmiau gaudyti automobilį. Taip sustabdžiau taksi, kurį vairavo garbaus amžiaus vyras. Pats esu metų, todėl mielai įlipau ir net kažkaip iš anksto nusprendžiau, kad paliksiu jam arbatpinigių, jei pavyks laiku nuvežti mane į darbą.
Pakeliui šiek tiek pasikalbėjome apie orų prognozę – buvo žadamas lietus – o paskui apie mano darbą. Staiga pajutau, kad automobilyje labai tvanku. Kaklaraištis spaudė kaklą, o širdis kažkodėl plakė greičiau. Ir netrukus mano širdis ėmė daužytis.
Pasakiau vairuotojui, kad tai nieko tokio, kartais užtenka nieko, bet jis į tai pažiūrėjo rimtai ir nuvažiavo nuo maršruto, važiuodamas į artimiausią ligoninę. Iš pradžių nesupratau kodėl, bet paaiškėjo, kad jau buvau mėlynas, o liežuvis buvo pamėlęs, ir nieko negalėjau pasakyti.
Vyras nuvežė mane į ligoninę ir perdavė gydytojams. Mane ištiko tikras “infarktas”, ir tai nebuvo jokia nesąmonė. Jei ne to malonaus žmogaus pagalba, nebūčiau nuėjęs į darbą. Jis tiesiog išgelbėjo mano gyvybę ir išsisuko nepalikęs jokių kontaktų.
Žinoma, už kelionę nemokėjau ir nepalikdavau arbatpinigių, nors dabar būčiau norėjęs padaryti kur kas daugiau. Gaila, kad nežinau, kaip jį surasti.
