Mano vyro tėvas yra ligotas žmogus visomis prasmėmis. Anksčiau jis buvo profesorius, bet jau daugiau nei septynerius metus yra pensininkas. Jis sėdi namuose, neturi ką veikti. Anksčiau jis neturėjo laiko savo anūkams, o dabar turi, bet jis vis dar turi tą mokytojo, kuris moko tik savo vaikus, o ne elgiasi su jais kaip su anūkais, gyslelę. Bet anūkams tai nepatinka. Jie dar tik vaikai, jie nori eiti į lauką, o ne sėdėti ir mintinai mokytis su seneliu.
Pasirodo, jie nenori su juo sėdėti, o anūkas yra vienišas. Jis įpratęs nuolat bendrauti, būti apsuptas susidomėjusių žmonių, o čia jis visiškai vienas. Tikriausiai todėl jis paklausė sūnaus, ar galime pradėti gyventi kartu, bet aš tam nepritariu. Vaikai taip pat. Mes keturiese gyvename puikiai, o aš nenoriu kraustytis dėl patėvio kompanijos. Nenoriu ir persikelti gyventi pas jį.
Jis gali tuo piktintis, bet mes jau turime savo šeimą. O mano sūnus ir taip pakankamai dažnai jį lanko. Pastaruoju metu jo net per daug. Viskas, ką girdžiu, yra: “Tėčiui blogai, nueisiu pas jį”.
Įtariu, kad tėvas pajuto žemę, suprato, kad jį lanko dėl to, kad jam blogai, ir dabar kas antrą dieną apie tai meluoja. Na, iš pažiūros sveikas žmogus negali tiek daug sirgti. Bet kol kas man tai nelabai trukdo, o vyras vis tiek grįžta namo nakvoti – tegul prižiūri tėvą, jei jam tai patinka.
