Savo penkerių metų sūnui prieš miegą skaičiau pasaką, kai jis staiga pažvelgė į mane ašarotomis akimis ir ėmė maldauti, kad nevesčiau į namus brolio ar sesers. Kodėl ne? Nes tada jis viską gautų.
Pirmiausia turbūt turėčiau pasakyti, kad antrasis nėštumas buvo didelė staigmena ir man, ir mano vyrui. Po sūnaus gimimo visi gydytojai sakė, kad daugiau vaikų neturėsiu, o tada staiga vėl pastojau. Kai sužinojome, buvo jau trylika savaičių, nebuvo ką veikti. Bet vyras tarsi supyko ant manęs, kad turėsiu antrą vaiką. Po šios žinios tarp mūsų buvo šalta. Iš pradžių džiaugėsi tik mano sūnus. Jis buvo toks susijaudinęs, žadėjo man padėti su kūdikiu. Jis buvo girdėjęs ir matęs, kad kai kurie jo grupės vaikai darželyje taip pat turėjo broliukų ir sesučių, todėl labai norėjo.
Mano vyras buvo iškritęs iš laukiančiųjų kompanijos, jis viską darė dėl manęs kaip paslaugą ir kartu nuteikinėjo sūnų prieš būsimą vaiką. Tiksliai nežinau, kaip ir ką jis sakė sūnui, kokiomis baisybėmis jį gąsdino, įrodinėdamas, kad gimus antrajam vaikui nustosime jį mylėti, bet faktas lieka faktu, kad sūnus verkė, nes nenori mūsų šeimoje matyti nė vieno kito.
Esu tikra, kad tai mano vyras, nes kiti aplinkiniai mane palaiko. Net mano uošvė, ir ji džiaugiasi. Ir tik mano vyras pyksta.
O kaip įtikinti mažą vaiką, kad niekas jo nepamirš? Ypač iškart po gimdymo tikrai būsiu labai užsiėmusi, todėl su sūnumi galėsiu praleisti mažiau laiko. Man pačiai dreba rankos, kai įsivaizduoju, kad gimus kūdikiui viskas bus dar blogiau. Atrodo, kad jau dabar pati gailiuosi šio nėštumo. Tikiuosi, kad mano vyras persigalvos, kai pamatys kūdikį, ir sūnus persigalvos, bet kas, jei ne? O kas, jei šiomis sunkiomis valandomis niekas manęs nepaliks? O paskui viskas bus tik dar blogiau.
