— Mama, aš negaliu tavimi rūpintis! Aš turiu savo gyvenimą!
Man jau per keturiasdešimt. Turiu vaikų, darbą ir daugybę pareigų. Dienos metu net neturiu laiko prisėsti, o vyras skundžiasi, kad jam skiriu per mažai dėmesio. Lyg jis nepastebėtų, kad po darbo tvarkausi namuose ir gaminu maistą.
Be to, su vaikais reikia ruošti namų darbus — tuo jis rūpintis nenori. Mama niekada nesistengė man padėti. Ji prižiūrėjo anūkus, kai jie buvo visai maži, bet paskui tarsi atsitraukė. Tačiau tai jai netrukdė kasdien man skambinti ir prašyti, kad atvažiuočiau.
— Mama, tu nesupranti, kad sukuosi kaip voverė rate? Neturiu visiškai jokio laisvo laiko! Be to, mano nešiojamasis kompiuteris taisykloje. Turiu imtis bet kokio papildomo darbo, kad už jį sumokėčiau.
Negalėjau atvažiuoti savaitgalį, nes dvi dienas baigiau ataskaitą. O vakare nuėjome su vaikais į kiną — jie to prašė jau mėnesį. Po kelių dienų mama vėl pradėjo skambinti.
— Atvažiuok bent dešimčiai minučių!
— Mama, juk negaliu visko mesti! Aš turiu savo gyvenimą. Negaliu tavimi rūpintis!
Po šių žodžių padėjau ragelį. Mane erzino, kad mama manęs visiškai negirdi. Nuo tada ji daugiau nebeskambino. Pamaniau, kad supyko. Bet kai paskambinau pati, jos numeris buvo išjungtas. Turėjau viską mesti ir nuvažiuoti pas ją.
Mama neatidarė durų. Gerai, kad turėjau savo raktą ir galėjau įeiti.
Ji gulėjo tarsi miegotų. Kelis kartus ją pašaukiau, bet ji nereagavo. Kai paliečiau ją, supratau, kad atvykau per vėlai.
Ant stalo stovėjo dėžė su nauju nešiojamuoju kompiuteriu. Ji žinojo, kad mano senasis jau visiškai sugedęs. Norėjo jį man padovanoti, todėl taip atkakliai skambino ir kvietė apsilankyti. Ką dabar su juo daryti?
Atsisėdau šalia jos ir tiesiog pradėjau verkti. Niekada neatleisiu sau šio abejingumo. Tikiuosi, kad mano istorija taps kažkam pamoka.
Bendraukite su artimaisiais, susitikite su jais ir raskite jiems bent kelias minutes per dieną, kad vėliau neatitektų mano likimas. Niekas nežino, kada įvyks jūsų paskutinis susitikimas.
Nežinau, kaip dabar su tuo gyventi. Ką daryti?
