Tai pasakėčia apie seno kung-fu meistro išmintį
Į vienuolyną, kuriame meistras mokė savo mokinius, atėjo jaunas karys.
Jis garsėjo mokėjimu nugalėti priešininką, išvesdamas jį iš jo dvasinės pusiausvyros. Daugelis imdavo daryti klaidas, o karys jomis pasinaudodavo.
Karys pradėjo įžeidinėti mokytoją, bandydamas sužeisti jo savimeilę ir netgi metė į senuką keletą akmenų. Kariui norėjosi pasigalynėti su meistru ir jis darė tai, kaip buvo įpratęs, stengdamasis supykdyti priešininką.
Tačiau meistras nekreipė dėmesio į įžeidžius žodžius ir išsisukdavo nuo mėtomų akmenų.
Karys, matydamas, kad nepavyksta išmušti priešininko iš dvasinės pusiausvyros, nesiryžo jo pulti ir išėjo.
Tada mokiniai puolė klausinėti mokytojo, kodėl jis taip elgėsi. Juk jis būtų lengvai nugalėjęs jaunąjį karį.
Mokytojas taip pat uždavė jiems klausimą:
— jei jūs atsisakėte dovanos, kam ji sugrįš?
— tam, kuris norėjo ją padovanoti, — pasakė vyriausias iš mokinių.
— Тaip pat vyksta ir su pykčiu, kurį norėjo man perduoti karys. Aš jo nepriėmiau, pyktis grįžo jam ir jis su juo išėjo. Nepriimk to, kas neturi būti tavo ir tau neprireiks eikvoti savo jėgų.
