Šią istoriją papasakojo pamokslininkas Džonas Drešeris. Ir ji visai ne apie religiją. Ji apie laiką ir dėmesį, kuriuos mes taip dosniai daliname žmonėms ir tiek daug jo praleidžiame, spręsdami problemas.
Vienas mažas berniukas paprašė tėčio padėti pastatyti namų kieme mažą namelį. Jis turėjo tokią svajonę – pastatyti žaislinį namelį. Tokį, į kurį jis galėtų įlįsti ir žaisti jame. Berniukas juk buvo mažas.
Jis paprašė tėčio padėti ir tėtis sutiko. Bet vis atidėliojo šį mažą reikalą. Nes buvo pilna didelių ir svarbių reikalų. Jis sakė: „Rytoj! Palauk iki rytojaus!“. Berniukas linksėjo ir laukė. Po to vėl kukliai klausė; ar šiandien mes statysime namelį?
Tėvui vis trūko laiko. Vis tas darbas, patys žinote. Ir berniukas jau nustojo klausinėti. Jis nebuvo įkyrus vaikas. Tylus, išauklėtas berniukas, kuris labai norėjo su tėčiu pastatyti žaislinį namelį. Po obelimi – jis ir vietą buvo nužiūrėjęs…
O paskui berniukas pateko po mašina. Lemtingas atsitiktinumas. Tėvas baisiam liūdesy, priėjo palatoje prie lovos. Gydytojai niekuo daugiau negalėjo padėti vaikui. Berniukas pažvelgė į tėtį ir tyliai pasakė: „Dabar mes NIEKADA nepastatysim mažo namelio, tėti!“
Jis visą laiką galvojo apie namelį. Tiesiog susitaikė su tuo, kad tėtis neturi laiko. Visai neturi laiko savo berniukui.
Mes užimti piramidžių statybomis. Dideliais reikalais ir kitais žmonėmis. O mažiesiems pritrūkstame laiko. Nors mažas – tai ir yra mūsų gyvenimas…
