Gal aš gyvenu priešingai, nei skelbia bendri kanonai? Yra tokia senovinė formulė: jaunystėje mes visi esame išlaidautojai, kuo arčiau į senatvę – tuo mes taupesni. Tik pas mane viskas atvirkščiai. Man su metais vis lengviau ir lengviau išsiskirti su pinigais.
Nematau prasmės taupyti, atidėti. Automobiliui, ar kažkokiam butui. Kvailystės visa tai, anksčiau reikėjo taupyti, nuo jaunystės. Kai gyvenimas dar buvo priešakyje. O kas pas mane priekyje? Ne, man norisi gyventi linksmai, negalvojant apie rytojų.
Todėl bėgant metams aš ėmiau vis lengviau išsiskirti su pinigais. Gal tai ir yra svarbiausia, ko išmokau per gyvenimą? Noriu leisti pinigus malonumams, maistui, drabužiams, visokioms nesąmonėms. Ir būtinai kelionėms. Čia tai tikrai negaila pinigų. Be įspūdžių ir džiaugsmo, rytinio espresso su vaizdu į jūrą, kelionės – geriausias būdas fiziškai ištempti laiką. Tuo labiau, kad keliauju su pačiais artimiausiais – vyresne dukterimi mes apvažiavome visą Europą. Kaip galima gailėti tam pinigų?
