Kai testas parodė dvi eilutes, neradau vietos sau. Verkiau, skambinau jam, o kaip atsakymą išgirdau begalinį skambėjimą.
Dvidešimt keturias valandas negalėjau užmigti nė akies krašteliu. Ką turėčiau daryti? Buvo tik antri metai, nenorėjau palikti universiteto… Ir niekada nebūčiau išdrįsusi pasidaryti aborto. Ką pasakytų mano tėvai? Mano širdis neatlaikė įtampos, o jis buvo taip toli. Ji dar kartą surinko numerį, ir jis atsiliepė.
– Mielasis, labas. Žinau, kad esi užsiėmęs, bet… Manau, kad esu nėščia… Negaliu nusiraminti. Ką darysime toliau?
– Labas, mieloji. Jau maniau, kad kažkas negerai, nes palikai tiek daug praleistų skambučių. Tu mane išgąsdinai… Tu dabar eik miegoti ir pažadėk, kad daugiau nebebūsi verkusi, o ryte aš ateisiu ir mes nueisime į metrikacijos skyrių. Nesijaudink dėl savo tėvų, aš viską paaiškinsiu savo uošvei.
Ryte mano mylimasis jau stovėjo prie mano durų su didžiule rožių puokšte. Praėjo daug metų, o aš vis dar prisimenu šią situaciją.
Beje, baigiau universitetą, ir mano tėvai nesuklydo. Noriu pasakyti, kad jei šalia yra tikras vyras, šiame gyvenime nieko nėra baisaus.
