Gavę motinos sutikimą pirkti butą už miesto, Monika ir Adomas ėmėsi rengti sandorį. Kai visi dokumentai buvo sutvarkyti, Rebeka persikraustė, pasiėmusi savo daiktus ir būtiniausius reikmenis. Buvęs savininkas buvo sakęs, kad paliks visus baldus, ir nebuvo apgautas – nedidelis butas liko toks, kokį Rebeka pamatė pirmą kartą.
Pastaruoju metu ji pati galvojo kuo greičiau išsikraustyti iš dukros ir žento. Nepaisant to, kad jie elgėsi neutraliai ir stengėsi nesiginčyti dėl smulkmenų, vis dėlto situacija visą laiką buvo įtempta. Apėmė nuojauta, kad netrukus visi neištvers ir sprogs nuo susikaupusio negatyvumo. Rebeka jau svajojo gyventi viena ir pailsėti nuo košmaro.
Pirmąsias kelias savaites taip ir buvo. Rebeka priprato prie vietinio autobuso tvarkaraščio ir į darbą važinėjo be persėdimo. O grįžusi namo greitai pasigamindavo vakarienę ir atsipalaiduodavo, mėgaudamasi ramybe. Net telefonas tylėjo, Rebeka neskambino dukrai ir nesidomėjo, kaip sekasi motinai. Savaitgalį ji pasivaikščiodavo upės pakrante ir eidavo miško parko pakraščiu. Jai ėmė patikti vienišės gyvenimas.
Tačiau visi geri dalykai baigiasi. Lygiai po trijų savaičių tylą nutraukė garsus durų skambutis. Atidariusi duris, Rebeka pamatė ant slenksčio dukrą ir dvi anūkes.
– Labas, mama! – Monika pasisveikino.
– Labas, – atsakė Rebeka, supratusi, kodėl atėjo dukra.
– Mama, pasilik su mergaitėmis, o aš jas pasiimsiu rytoj, – paprašė Monika.
– Norėjau atlikti generalinį valymą.
– Tu paguldyk vaikus miegoti ir pradėk tvarkytis. Turi 18 metrų kambarį, per pusvalandį gali viską išvalyti.
Monika nesuprato, kodėl motina jai prieštarauja. Juk ji manė, kad Rebekos gyvenimas turi suktis tik apie ją, anūkes ir jos rūpesčius. Tą sekundę jauniausioji anūkė metėsi močiutei į rankas, ir moters širdis vėl ištirpo. Tos akys, nosis, saldi šypsena, skruostų duobutės, Rebeka suprato, kad pati labai pasiilgo anūkės.
– Gerai, – tarė Rebeka.
Monika padavė motinai maišelį su daiktais, apsisuko ir išėjo net neatsisveikinusi. Ji neatvyko pasiimti mergaičių iki sekmadienio vakaro, nes puikiai žinojo, kad pirmadienį Rebeka turi dirbti.
Nuo tada Monika beveik kiekvieną savaitgalį atveždavo vaikus pas močiutę ir palikdavo juos iki sekmadienio vakaro. Vienintelis geras dalykas visoje šioje situacijoje buvo tai, kad Rebeka nematė savo atžalos.
