Mergina paprašė dvasininko ateiti pasimelsti už jos sergančio ir iš lovos nesikeliančio tėvo sveikatą. Įeidamas į kambarį dvasininkas pamatė prie lovos kėdę ir pagalvojo, kad jo atėjimui buvo ruoštasi.
– Jūs manęs laukėte? – paklausė dvasininkas.
– Ne, o kas jūs? – nustebo ligonis.
– Aš dvasininkas. Jūsų duktė pakvietė mane pasimelsti su jumis už jūsų sveikatą. Kai pamačiau kėdę, pagalvojau, kad jūs manęs laukėte ir paruošėte kėdę.
– Ach taip, kėdė … – pasakė ligonis ir tylomis pasakė:
– Aš niekam apie tai nepasakojau … Visą savo gyvenimą aš vaikščiojau į bažnyčią ir nuolat ten girdėdavau, kad reikia melstis, visada, kad malda daug duoda žmogui, sušildo jo širdį. Bet visos maldos man įeidavo į vieną ausį, o išeidavo pro kitą. Aš negalėjau jų įsiminti, gal todėl, kad jos manęs nelietė. O paskui aš nustojau melstis. Ir tik prieš porą metų vienas geras draugas man pasakė, kad malda – tai pokalbis su Dievu. Jis patarė man atsisėsti ant kėdės ir įsivaizduoti, kad ant kitos kėdės sėdi Jėzus. Aš pabandžiau – ir man taip patiko, kad aš kasdien ėmiau tai daryti lygiai 2:00. Bet tik taip, kad nematytų mano duktė, nes galėjo pagalvoti, kad aš išprotėjau.
Dvasininkas pasidžiaugė už ligonį, patarė ir toliau taip kalbėtis su Dievu, tada pasimeldė ties ligoniu ir išėjo. O po kelių dienų mergina vėl atėjo pas jį ir pasakė, kad jos tėvas mirė. Dvasininkas paklausė:
– O kaip jis išėjo?
– Buvo 2:00, kai tėtis pakvietė mane prie lovos, – atsakė mergina. – Jis pasakė, kad mane labai myli ir pabučiavo. Aš išėjau į parduotuvę, o kai grįžau, radau jį jau mirusį. Bet kažkas man jo mirtyje pasirodė keista. Paskutines minutes, jis matyt sukaupė visas jėgas, pakilo nuo pagalvių ir siekė kėdės, kuri stovi prie jo lovos ir padėjo ant jos galvą. Taip aš jį ir radau. Kaip jūs manote, ką tai galėtų reikšti?
– Duok Dieve kiekvienam taip išeiti, – atsakė dvasininkas, nusišluostydamas ašaras. – Kėdė nebuvo tuščia.
