Mano vardas Jegoras. Aš kol kas dar nevedęs. O štai mano vyresnysis brolis yra vedęs. Jo žmona Oksana neseniai pasiūlė man atiduoti jiems su Aleksejum ir jų sūnumi kambarį. Faktas yra tas, kad mes visi gyvename trijų kambarių bute. Mūsų tėvai gyvena viename kambaryje, aš – kitame, o Aleksejus su žmona – trečiame. Visiems viskas buvo gerai. Ir staiga Oksana, mano brolio žmona, man sako:
– Jegorai! Atiduok mums savo kambarį. O pats persikelk į mūsų kambarį. Tavo kambarys šviesesnis. Mūsų vaikui ten bus geriau. Juk supranti, kokia svarbi saulės šviesa vaikui? O mes tau atiduosime savo kambarį. Jis net didesnis už tavo. Tiesa, jame labai drėgna! Bet juk sugalvosi ką nors. Ir netgi turėsi lodžiją! Sutik!
Pagalvojau ir atsisakiau. Man to visai nereikia. Ir lodžijos man nereikia. Brolis nuolat eina ten parūkyti, mama ir Oksana nuolat kabina ten skalbinius. Tai reiškia, kad jie nuolat vaikščios po mano kambarį. Ir tada aš neturėsiu jokio asmeninio gyvenimo. Aš net negalėsiu pas save pasikviesti merginos.
Kodėl mano brolis negali pats susitvarkyti su drėgme? Nors, tiesą pasakius, nemačiau kambaryje jokių drėgmės ženklų. Savo kambaryje jaučiuosi labai patogiai: baldai stovi taip, kaip man patinka, kiekvienas daiktas yra savo vietoje. Nenoriu nieko keisti. O lodžijoje visi susideda savo daiktus. Tada visi eis į mano kambarį kada panorėję. Aš nenoriu.
Aš atsisakiau. Dėl to Oksana ant manęs labai supyko ir dabar su manimi nekalba. Įdomiausia tai, kad brolis ir tėvas viskuo patenkinti, tik Oksana viskuo nepatenkinta. Bet aš nenoriu žiūrėti į lodžiją ir matyti ten kabančius skalbinius. Jei jiems kažkas nepatinka, tegul jie nusiperka butą. Bet aš neketinu aukoti savo kambario.
