Man 50 metų. Turėjau draugišką, gerą šeimą, gerą darbą. O prieš tris metus aš pamačiau ją…ir supratau, kad įklimpau.
Jaunesnė už mane 15 metų, visada geros nuotaikos, turinti tikslą, su ugnele akyse, suprantate? Nenorėjau jos prarasti ir nusprendžiau, nežiūrint į nieką – ji bus mano.
Iškart padaviau skyryboms, nes nenorėjau skaudinti žmonos. Mes labai ilgai pykomės, nes žmona negalėjo man atleisti, nuteikė visus mūsų gimines prieš mane. Teismai ir užtruko. Ir žinote, tada manęs tai netrikdė, aš buvau iki ausų įsimylėjęs ir skraidžiau, lyg ant sparnų. Kaip gi aš klydau…
Mano naujoji meilė – Elzė, buvo labai toli nuo šeimyninio gyvenimo. Ją domino tik mada, prekių ženklai ir draugės. Netgi namus tvarkiau aš, ir maistą gaminau aš. Blogiausia, kad mes netgi nustojome kalbėtis, labai retai persimesdavome šabloninėmis frazėmis. Kai patekau į ligoninę dėl problemų su skrandžiu (žinoma, juk maitinausi pusfabrikačiais ir sumuštiniais), Elzė tik vieną kartą atėjo manęs aplankyti…ir tai, paprašė manęs pinigų naujai suknelei.
Nusprendžiau paskambinti sūnums. Jie, kai išgirdo, kad aš ligoninėj, atlėkė pas mane per kelias minutes su pilnais krepšiais. Man taip malonu buvo, net gėda pasidarė, kad aš juos palikau. Kai mane išrašė, nupirkau jaunėliui automobilį. Elzė man dėl to visas smegenis išūžė. Kokia gi ji materialistė ir šykšti, kodėl aš to anksčiau nepastebėjau?
O mano žmona – ji juk nuolatos mane palaikydavo, mes kartu stojomės ant kojų. Kai neturėjome pinigų, ji ramiai savaičių savaites valgė grikius ir sakė, kad mane myli. Koks esu jai dėkingas.
Aš kas vakarą ateinu prie mūsų namų ir bijau užeiti. Ji, matyt, neatleis senam kvailiui, kuris iškeitė namų jaukumą ir komfortą į jauną, prie gyvenimo neprisitaikiusią merginą. O aš taip ilgiuosi namų.
