Kai aš matydavau, kaip močiutė Irena (mano anyta) užsiima su savo dukters vaikais, jaučiau vidinę ramybę ir džiaugsmą. Anyta ir anūkai taip šauniai leido laiką kartu, kad aš net nemaniau pergyventi, kad ji gali nepriimti mano vaikų. Bet, deja, būtent taip ir nutiko.
Nuo pat pirmos dienos, kai šį pasaulį išvydo mano vaikai, močiutė Irena buvo jiems visiškai abejinga. Aš visą laiką leidau prie lopšio, skalbiau, gaminau ir tvarkiausi. Miegojau po 4-5 valandas geriausiu atveju. Netgi vyras darbe pasiprašydavo dažnesnių išeiginių savo sąskaita, kad padėtų man. Tačiau anyta taip ir liko abejinga. Aš laukiau labiau meilės anūkams, o ne pagalbos man, bet jos jausmai mano vaikams nepabudo.
Močiutė Irena turėjo sūnų ir dukrą. Ji juos išauklėjo griežtai, įskiepydama meilę šeimai ir šeimos tradicijoms. Dabar abu jau suaugę, gyvena savo gyvenimus, bet motinos nepamiršta. Bet tik mama, rodos, rūpinasi tik dukters vaikais. Jos sūnaus palikuonys jos visiškai nedomina.
Kai jos duktė pagimdė pirmiau vieną mergytę, po to ir antrą, anyta negalėjo atsidžiaugti. Ji supirko daugybę drabužėlių anūkėms ir tiesiog užvertė jas brangiais žaislais. Kasdien močiutė Irena užeidavo pas dukterį prižiūrėti mergyčių. Po to skambindavo mums ir girdavo mergytes. Pasakodavo, kokios jos gražios, mielos ir klusnios.
Gaila, bet aš niekada negirdėjau iš anytos, kad ji myli mano sūnus. Net nė karto neatėjo pas juos su dovanėle. Berniukams jau pusė metų, o močiutė Irena taip ir nepareiškė noro su jais pabūti. Atrodo, kad ji išvis jiems nieko nejaučia. Mane tai labai žeidžia ir man dėl to liūdna. Norisi net verkti dėl tokio jos abejingumo mano berniukams.
