Kartą mano vyras paklausė manęs kažko visai elementaraus, ką jis, su savo intelektu, tikrai žinojo... Nustebau… jis nusišypsojo ir pasakė žodžius, kurių aš nepamiršiu visą gyvenimą:
– Man svarbu tik tave išgirsti. Svarbu žinoti, ką tu pasakysi. Tai svarbu mūsų artumui. Gali niekada man negaminti, nelyginti marškinių ir nesitvarkyti namuose…Bet tik kalbėk su manimi! Kalbėk apie viską! Ir apie viską klausinėk!
Kalbu. Klausiu.
Praėjo daug metų … ir dabar aš žinau, kad jis buvo teisus!
Artumas laikosi ne ant penkių patiekalų pietums, ir ne kūniškame artume. Mes įdomūs vienas kitam tol, kol mums svarbu keistis mintimis ir žodžiais. Ten, kur nėra apie ką kalbėtis – „nėra apie ką „ ir gyventi, mielieji! Norite išsaugoti tai, ką turite – KALBĖKITĖS
