Dažnai vaikštau su šunimi promenada ir nenustoju stebėtis mūsų žmonėmis, kurie patys susikuria bjaurias gyvenimo sąlygas. O paskui stebimės, kodėl taip prastai gyvename. Taip, tai nėra pasaulinė problema ir atsisakius šių įpročių pasaulis nepasikeis, bet manau, kad reikia pradėti nuo mažų dalykų.
Daug jaunų žmonių vaikšto vakarais ir gana dažnai pastebiu, kad daugelis net nepagalvoja apie tai, kad yra įvairiausių atliekų konteinerių, o visi daiktai, kuriuos jie numetė prie kojų ar įmetė į krūmus, galėtų dar minutę kitą nueiti ir išmesti į tinkamą vietą. O cigarečių nuorūkos? Tai ne tik šaligatvių ir vejų rykštė, bet ir grėsmė namo gyventojų gyvybei, nes ten, kur yra bejausmių rūkalių, išmetančių nuorūkas pro langą, vėjas jas gali nunešti į žemesnius balkonus. Taip, yra valytojų, kuriems mokama už tai, kad jie po mūsų surinktų šiukšles, tačiau elementarios civilizuoto elgesio taisyklės reikalauja, kad šiukšlės būtų metamos į specialų konteinerį. To pagrindus turėtų nustatyti tėvai ir ateityje patvirtinti savo elgesio pavyzdžiu.
Tiesa, šiandienos atvejis man sukėlė teigiamų emocijų audrą ir viltį dėl ateities.
Dar vienas pasivaikščiojimas su šunimi. Priekyje moteris su maždaug trejų metų berniuku ir, kaip suprantu, motina buvo paruošusi krepšį mini piknikui ant kranto. Jie atsisėdo ant suoliuko, mama išsitraukė keletą gėrybių, sulčių dėžutę ir ėmė viską išpakuoti. Kol vaikas buvo užsiėmęs valgymu, moteris pažvelgė į abi puses, pamatė, kad šalia nėra šiukšliadėžės, ir išmetė pakuotę po suoliuku. Jos sūnaus reakcija buvo neįkainojama – vaikas, matydamas tokį mamos poelgį, ištarė:
– Mama, kodėl tu čia išmetei tą popierių? Taip daryti negalima, reikia mesti į šiukšliadėžę.
Berniukas, palikęs savo sultis ir atidavęs mamai sausainius, pakėlė pakuotes, nubėgo prie netoliese esančio suoliuko, šalia kurio buvo šiukšliadėžė, ir išmetė šiukšles.
Ar jaunoji karta bus protingesnė už mus? Tegul Dievas suteikia jiems jėgų ir kantrybės ištverti šiame žiauriame pasaulyje ir pakeisti ateitį į gerąją pusę!
