Kai mirė mano tėvai, jau buvau ištekėjusi. Mano brolis Džekas tuokėsi, ir dalis tėvų palikimo, kurį pasidalijome po lygiai, atiteko jo vestuvėms. Marijos tėvai jaunavedžiams atidavė savo butą, o jie persikėlė į ką tik baigtą statyti namą.
Džekas, kaip prisimenu, visada svajojo gyventi “žemėje”, kaip jis sakė, ir daugiabučio, kuriame gyvenome, kieme pasodino net kelis vaismedžius. Savo svajone jis “užkrėtė” ir žmoną, ir pora, pardavusi butą ir pridėjusi iš palikimo likusius pinigus, nusipirko sklypą su senu apgriuvusiu namu. Jiems kažkaip pavyko jį sutvarkyti, kad galėtų jame gyventi statybų metu. Žinoma, jiems teko imti paskolą iš banko.
Sklype prasidėjo darbai, jau buvo pakloti pamatai, atlikti vandens atvedimo į namą ir kanalizacijos darbai. Statyboms reikėjo naujos lėšų porcijos, tačiau įmonė, kurioje dirbo mano brolis, bankrutavo, Marija netrukus turėjo gimdyti, ir atėjo akimirka, kai jie turėjo pripažinti, kad vieni išgyventi tiesiog negali.
Jie kreipėsi į žmonos tėvus su prašymu suteikti jiems pastogę. Jie negalėjo atsisakyti, tačiau neprotingiems vaikams teko išklausyti, ką apie juos galvoja tėvai. O gyventi kartu visiems buvo nelengva, nes tėvai turėjo išlaikyti du suaugusius žmones ir naujagimę anūkę.
Brolis nenorėjo net girdėti apie žemės pardavimą, tikėjo, kad ras gerą darbą, o Marija laikui bėgant pradės dirbti, ir jie vis dėlto baigs statyti namą.
Kito susitikimo su broliu metu sužinojau jų gyvenimo žmonos tėvų name detales. Jie buvo padėties įkaitai, todėl turėjo daryti tai, ką liepė tėvai. Visi jaunos poros pinigai buvo atiduoti tėvams, kurie turėjo su jais elgtis savo nuožiūra. Su tėvu buvo lengviau, tačiau Marijos motina buvo iš tų moterų, kurios negalėjo susitaikyti su jokiais praradimais – nei finansiniais, nei emociniais. Ji nepraleisdavo progos įgelti dukrai dėl to, kad ji su vyru nepaklausė tėvų patarimų ir savo gyvenimą sprendė savaip. Ir vis dėlto ji pasakė… Ir kaip bausmė už šį nepaklusnumą buvo nustatytas maisto scenarijus: visiems paruoštas maistas atiteko jauniesiems, bet kažką skanaus, delikatesinio praėjo pro šalį.
Paklausiau Džeko, kaip seneliai jaučiasi dėl savo anūkės.
– O, gerai, kad bent jau vaikas gauna jų meilę, rūpestį ir geriausią maistą.
– Žinoma, apmaudu ir žemina taip gyventi, vaikščioti pusiau alkanam ir seilę varvinti nuo maisto kvapų.
-Kodėl pats sau negaminate maisto?
– Mes neturime tokios galimybės. Vis tiek neturime pinigų rankose, todėl negalime nieko panašaus nusipirkti.
Kai išgirdau visą šią istoriją, man pasidarė gaila brolio šeimos, todėl pasikalbėję su žmona pasiūlėme jiems apsistoti pas mus. Jauna šeima sutiko. Po pusantro mėnesio Džekas susirado gerą darbą, jie susitaupė šiek tiek pinigų ir persikraustė į nuosavą būstą.
Per pastaruosius įvykius bendravimas su mano žmonos tėvais buvo minimalus. Jie susitikdavo tik per didžiąsias šventes, o jų santykiai buvo įtempti. Ir tai buvo nuspėjama! Juk nesuprantu, kaip kas nors gali gailėtis savo vaiko maisto. Jie juk nepraleisdavo savo pinigų. Žmogus tam tikru momentu buvo atsidūręs sunkioje situacijoje, o artimiausi žmonės, užuot padėję, sudavė tokį smūgį.
Taip, jei reikės, brolis su žmona niekada neatsisakys padėti tėvams, bet vis dėlto… visada reikia išlikti žmogumi. Ir joks namų ar pinigų šlamštas neturi kenkti šeimai!
