Baigęs studijas ilgai ieškojau darbo. Nenorėjau dirbti pagal specialybę ir maniau, kad man labiau tiktų vadyba. Internete ieškojau tinkamų darbo vietų, skambinau darbdaviams ir susitariau dėl susitikimų. Specialiai sugrupavau juos pagal rajoną ir paprašiau, kad tie, kurie buvo netoli manęs, suplanuotų juos tą pačią dieną.
Po dviejų pokalbių labai skubėjau į trečiąjį, paskutinį tą dieną. Pirmieji du pokalbiai buvo neblogi, trečiajame atlyginimas buvo kelis kartus didesnis ir atrodė, kad atitinku reikalavimus. Gerai nusiteikęs, tikėdamasis puikaus pokalbio, įšokau į tramvajų. Reikėjo važiuoti tiesiogine prasme tris stoteles. Buvo daug laisvų vietų, ir aš užėmiau vieną prie durų. Toje pačioje stotelėje kartu su manimi įlipo pagyvenusi močiutė. Ir ji, matyt, taip pat labai norėjo užimti tą vietą. Kol ji stovėjo virš manęs, apsimečiau, kad jos nepastebiu – kad ji palauks tris stoteles ir tada būtinai atsisės.
Važiuojant suskambo mano telefonas – skambino personalo vadybininkas, pas kurį važiavau į pokalbį. Jis norėjo pasitikslinti, kaip toli esu, nes prieš mane važiavęs pretendentas vėlavo ir aš dabar galėčiau patekti į jo laiką. Vos tik pravėriau burną, kad linksmai pareikščiau, jog būsiu po penkių minučių, močiutė tyčia ar netyčia užmynė man ant kojos, ir aš automatiškai sureagavau taip, kaip sureaguotų bet kuris kitas žmogus mano vietoje. “Kas čia, po velnių, darosi! Nejaugi jums neužtenka vietų? Salonas pusiau tuščias!”
Kai grįžau prie pokalbio, vadybininkas pasakė, kad nebereikia eiti. Kai paklausiau kodėl, jis subtiliai paaiškino, kad ką tik buvau pokalbyje ir kad laisva darbo vieta, kurią bandžiau užimti, buvo susijusi su nuolatiniu darbu su žmonėmis, o aš su savo požiūriu į žmones nepritapau.
Štai taip: keli žodžiai nuslydo nuo liežuvio, ir geras darbas praėjo pro šalį.
