Tik kartą gyvenime esu taip nusivylęs žmogumi. Ir ne tik “kažkuo”, bet ir savo seserimi.
Buvo Naujųjų metų išvakarės, visi bėgiojo, skubėjo, skraidė, eilės prie dovanų didžiulės. Neturėjau laiko iš anksto ką nors nupirkti savo vyrui, teko išsisukti ir užsisakyti iš internetinės parduotuvės fantastinių knygų ciklą, kurį jis norėjo perskaityti. Labai nerimavau, kad leidiniai bus išparduoti iki švenčių, paskui nerimavau, kad su reikalais darbe – ketvirčio pabaiga – nespėsiu pasiimti, bet teko baimintis eilių pašte.
Dovaną atsiėmiau paskutinę minutę, tą dieną, kai ketinome vykti į šeimos naujametinę šventę. Vyras jau pakeliui mane pasiėmė automobiliu. Jis taip pat nuvežė man dovaną.
Abu su juo dirbame ir gerai uždirbame. Niekada neturėjome problemų dėl pinigų, todėl vienas kitam rinkome geros kokybės dovanas. Nusprendėme per daug negalvoti apie dovanas giminaičiams, tačiau kažką nupirkome ir mano tėvams, nes šiemet šventėme pas juos.
Turime šeimos tradiciją nemiegoti iki vidurnakčio, kad tik taip nekantriai, lydimi laukinio džiaugsmo plėšyti pakavimo popierių ir šaukti “Ačiū, ačiū, ačiū!”, mano vyras taip pat priprato.
Pirmiausia, žinoma, reikėjo baigti gaminti maistą ir padengti stalą, tada šiek tiek išgerti, pasikalbėti. Į vakarėlį atvyko ir mano sesuo su vyru. Jie visą vakarą sėdėjo su rūgščia veido išraiška. Užfiksavau, kad jos vyras kažką kalbėjosi su mano vyru. Neabejojau, kad jie bando pasiskolinti pinigų.
O tada atėjo Naujieji metai ir atėjo metas keistis dovanomis. Mano sesuo ir jos vyras niekam nieko neparuošė, o mes su vyru nieko nesitikėjome, ir mano tėvams buvo gėda. Sprendžiant iš dar nelaimingesnio sesers vyro žvilgsnio, mano meilė atsisakė jiems ką nors paskolinti. Tačiau galutinai tuo įsitikinau po to, kai su vyru vienas kitam įteikėme dovanų. Jis labai džiaugėsi knygomis, o man padovanojo gražų kosmetikos rinkinį. Mano sesuo turbūt atspėjo, kiek jis kainavo, ir šniurkštelėjusi paklausė, kodėl mes turėjome pinigų jam, o ne kitiems dalykams. Ar tai dėl jų?
Mano vyras negalėjo nepaklausti, kodėl jie skaičiuoja svetimus pinigus. Jei jiems tai taip patinka, jie turėtų eiti dirbti bankininkais ar dar kažkuo, jei tik neprašytų iš mūsų daugiau. Tada namuose kilo didelis skandalas. Dar kelis kartus jie užsiminė apie mano nupirktų knygų ir vyro kosmetikos išlaidas. Mama ir tėtis bandė visus sutaikyti ir nuraminti, o mano sesuo verkė, įrodinėdama, kad jiems reikia ir kad jie būtų protingai panaudoję mūsų pinigus.
Ir aš nesuprantu, kaip jie apskritai drįsta kalbėti apie mano ir vyro uždirbtus pinigus. Mes turime savo šeimą, jie turi savo. Mes dirbame savo labui.
Po susitikimo su jais mano galvoje liko nemalonus likutis. Tam tikra prasme man gaila sesers, užjaučiu ją, bet, kaip ir mano vyras, manau, kad jiems laikas patiems kažką daryti, o ne tik prašyti. Apskritai per kitas šventes nenoriu jų matyti, ir apskritai geriau keistis dovanomis namams ir išimtinai mano ir vyro akims, kad niekas be reikalo nelaikytų mintyse mūsų išlaidų skaičiavimo, banko programėlė telefone su tuo puikiai susitvarko.
