Kartais gali gyventi su žmogumi ir tik po daugelio metų suprasti, kad jis iš tikrųjų nėra toks, koks sakosi esąs.
Kai sutikau Viljamą, iškart supratau, kad jis yra mano svajonių vyras. Sapnuodavau jį sapnuose ir mintyse. Ir iškart ėmiau planuoti mūsų bendrą ateitį. Viljamas man atrodė tobulas. Jis taip pat prisipažino mane mylįs ir patikino, kad ieško tik manęs. Gyvenimas atrodė kaip pasaka. Mano mama labai džiaugėsi dėl manęs.
Vestuves atšventėme kaime. Tokios nuostabios, buvo daug svečių ir visi linksminosi. Mama pasirūpino, kur mums gyventi. Jaunoms šeimoms tai dažnai būna problema, ir jei ne ji, mums būtų tekę keltis į nuomojamą butą. Mama atidavė man močiutės butą, o paskui davė savo santaupas, kad galėtume daryti remontą. Mes su vyru buvome be galo laimingi. Bet nelaimė visada vaikšto aplinkui.
Mano tėvas per mūsų vestuves sutiko moterį, kuri buvo už jį jaunesnė. Jis nusprendė paduoti skyrybų prašymą. Tai buvo sunkus smūgis mano mamai. Ją ištiko insultas. Mama atsidūrė ligoninėje. Tėvas klastingai pasinaudojo situacija ir sukūrė jų bendrą butą, net nepranešęs mamai – ji liko be gyvenamosios vietos. Žinoma, tėvo jauną sutuoktinę reikėjo aprūpinti. Nusprendžiau pasiimti mamą su savimi. Pirmiausia jai reikėjo nuolatinės priežiūros. O antra, tiesiog negalėjau išduoti mamos; ji darė viską, kad būtume laimingi. Dabar atėjo mūsų eilė.
Tik mano vyras su manimi nesutiko. Nors 70 kvadratinių metrų bute visai įmanoma apgyvendinti tris žmones. Mes galėjome gyventi viename kambaryje, o mama – kitame. Tačiau mano vyras pareiškė, kad neketina gyventi su mano uošve po vienu stogu, nors mama po ligos tapo gana rami. Ir nepamirškite, kad šį butą gavome tik dėl jos. Aš vyro nuomonės nepakeičiau – man tiesiog atsivėrė akys į vyrą. Gerai, kad nespėjau pastoti. Išvariau sutuoktinį ir nė kiek dėl to nesigailiu. Jei jis nenori gyventi su mano mama, tegul gyvena atskirai. Jis toks pat piktas kaip ir jo tėvas.
O jei vyras taip elgiasi nuo pat pradžių, bus tik blogiau. Mama yra mano artimiausias žmogus, todėl renkuosi jį, o ne savo vyrą, su kuriuo gyvenu metus. mano pareiga rūpintis mama, tiesiog negaliu jos palikti. O tas, kuris išdavė vieną kartą, išduos dar ne kartą. Šią pamoką labai gerai išmokau – tėvo dėka. Žinoma, man dabar sunku, bet mama sveiksta, o tai reiškia, kad viskas bus gerai, ir mes įveiksime šią situaciją. Tokių istorijų pasitaiko gana dažnai, tik kiekviena jų turi skirtingą pabaigą. Ne kiekvienas priima sprendimą paaukoti savo asmeninį gyvenimą dėl mamos.
Kaip manote, kas šioje istorijoje buvo teisus? Ar istorijos herojė turėjo pasiimti motiną namo, ar apgyvendinti ją atskirame bute?
