Vieną dieną sėdžiu darbe ir nuobodžiauju. Nesu tinginys, tiesiog tą dieną mūsų programa buvo sugedusi ir be jos nieko negalėjome padaryti, tik laukėme IT specialistų ir kvailėjome. Ir tada sulaukiu skambučio. Pakėliau telefono ragelį ir išgirdau:
– Sveiki, dukra, prašau, atvažiuokite, aš nusileidau. Padėk man.
Esu apstulbęs. Balsas buvo nepažįstamas, nujaučiu, kad žmogus pagyvenęs ir jam tikrai reikia pagalbos. Nusprendžiau nekelti ragelio ir sužinoti daugiau informacijos.
– Kas atsitiko, kuo galiu padėti? Koks jūsų adresas?
Iš pradžių moteris taip pat sutriko, matyt, suprasdama, kad atsidūrė ne ten, kur reikia, bet iš nevilties vis tiek nurodė adresą. Jis buvo labai arti mano darbo. Paklausiau jos, kas nutiko. Ji valė dulkes nuo spintelės, sulūžo taburetė ir močiutė nukrito, sunkiai susižalodama koją.
Perspėjau viršininkę, kad kurį laiką atšoks, ir nuskubėjau į pagalbą. Pakeliui surinkau greitosios pagalbos numerį ir paskambinau reikiamu adresu. Atvykau į nurodytą vietą; durys buvo atrakintos. Įėjęs į butą pamačiau tą pačią moterį. Ji gulėjo ant alkūnių, jos koja buvo aiškiai išnirusi ties keliu. Aš, kaip žmogus, tolimas nuo medicinos, galvojau tik padaryti šaltą kompresą.
Mano močiutei labai skaudėjo, ji dejavo, iš akių riedėjo ašaros. Man suspaudė širdį, apkabinau ją ir, kiek galėjau, ramindavau, kol atvyko gydytojai. Kol jie ja rūpinosi, susisiekiau su senolės dukra ir pasakiau jai, į kurią ligoninę veža jos mamą. Pasakiau, kad užrakinsiu butą ir įmesiu raktus į pašto dėžutę.
Grįžęs į darbą vis galvojau, kaip jai sekasi. Kitą dieną aplankiau ją ligoninėje. Viskas buvo gerai, ji man padėkojo ir pakvietė aplankyti. Netrukus ją išrašė. Kartais nueinu jos aplankyti išgerti arbatos. Mes susidraugavome su jos dukra ir jie yra vieni nuostabiausių mano pažįstamų žmonių.
Dažnai galvoju, kas būtų nutikę, jei tada būčiau pakabinęs ragelį? Niekada nebūčiau sužinojusi. Norėčiau tikėti, kad, žinoma, neduok Dieve, bet mano tėvams irgi kada nors būtų padėjęs toks žmogus.
