– Mano Sara išvarė vyrą iš namų, ar gali įsivaizduoti? Tik metai santuokos, o ji jau padavė skyrybų prašymą! Mes su tėvu iškėlėme jai tokias vestuves, padovanojome močiutės butą, bet…” – Sofija atsiduso.
– Kas atsitiko?
– Negalėjau sugyventi su savo uošve. Nors ir gera uošvė, negaliu pasakyti nieko blogo.
Mano uošvė auklėjo savo sūnų ir dukrą. Gyvenimo sunkumai užgrūdino jos charakterį. Ji valdinga ir griežta moteris. Vaikai visą gyvenimą sekė jos pavyzdžiu, o jų motina jai nesipriešino.
Vyresnioji dukra iki 30-ies metų nuolat persekiojo merginas, nes motinai nepatiko jos vaikinai. Dabar jos jau suaugusios, bet be jos nieko negali. Net kai ji darė remontą savo bute, kuriam buvo įkeistas butas, skambino mamai ir patarinėjo, kokius tapetus pasirinkti.
– Sūnelis yra silpnavalis. Jis nusilenkia savo uošvei, o mano Sara ne tokia. Visus savaitgalius dirba jos dačiose. Mano uošvė neleidžia vaikams važiuoti prie jūros. Sako, kad nereikėtų švaistyti pinigų. O jei nori maudytis, eik prie upės, – primena Sofija.
Jos uošvė nepalaikė jų santuokos. Ji nemėgo savo atžalos ir to neslėpė. Iškart po vestuvių ji skubėjo patikrinti, kokia Sara buvo šeimininkė. Tačiau ji neketino tylėti – iškart leido suprasti, kad butas yra jos, todėl be priežasties klaidžioti neleis. Dukterėčia pati nustojo važiuoti pas uošvę į svečius, nes pajuto negatyvą jos adresu. Ji taip pat atsisakė važiuoti į vasarnamį.
– Praėjus metams po vestuvių dukra norėjo išvykti į Egiptą. Kodėl? Ji gali sau tai leisti, uždirba gerus pinigus. O mano svainis nesėdi be darbo. Jie pasikalbėjo ir pradėjo ieškoti paskutinės minutės kelionės. Ir tada apie tai sužinojo mano uošvė…” – moteris papurto galvą.
– Į Egiptą? Kur jūs taip pavargote, kad važiuojate atostogauti? Jei turi papildomų pinigų, atiduok juos man, rasiu jiems padorų panaudojimą. Tavo jūra yra vasarnamis. Jei tu, sūnau, manęs neklausysi, neturėsi motinos, – pasakė mano prosenelės motina.
Sūnėnas ėmė įtikinėti žmoną, kad jo motina teisi. Sarai tai nepatiko:
– Mes visada darome tai, ko nori tavo motina. O kai gyvename dėl savęs? Kai ateis mūsų laikas? Kol ji gyva, ji neleis mums nueiti toliau nei iki vasarnamio! – pasakė Sara ir išskubėjo ilsėtis be vyro.
Mano uošvė iškart ėmė nusiteikusi prieš Sarą. Ji turbūt turi ten meilužį, jei išskrido be vyro. Ji jį taip išvedė iš proto, kad jis sutiko su ja išsiskirti.
– Ir tai yra gerai. Būtų buvę blogiau, jei Sara jau būtų turėjusi vaikų. Likusį gyvenimą ji būtų praleidusi nurodinėdama jam, kokius apatinius drabužėlius nupirkti sūnui. Ir ji nebūtų atsukusi nugaros į dausas. Dukra neketino šokti pagal jos dūdelę, – sako Sofija.
Sara apgailestauja – kad tiek laiko iššvaistė mamos sūnui. Bet ji neketino su tuo taikstytis ir neketino gyventi pagal kažkieno nurodymus. Ji įsitikinusi, kad vėl sutiks savo vyrą, o dabar leis jam daryti, ką nori. Kartu su jo motina!
