Mes su vyru palyginti neseniai nusipirkome naują butą. Praėjus kelioms savaitėms po įsikraustymo gimė mūsų antrasis sūnus. Džiugus įvykis, ar ne? Išskyrus tai, kad visi giminaičiai jį ignoravo.
– Jums pasisekė, o jūsų seseriai – ne. Tau viskas klostosi sklandžiai, o ji turi problemą ant problemos, – priekaištingai tarė motina.
Tai juk normalu, ar ne? Turiu omenyje, kad turėčiau gėdytis, jog jau du kartus tapau mama, kad nusipirkau butą ir nesėdžiu tėvams ant sprando. Mano sesers kančios nepateisinamos, kad ir kaip mama ją gintų.
Elžbieta už mane jaunesnė dvejais metais. Ji visada buvo mano tėvų numylėtinė. Ji gaudavo viską, kas geriausia. Vaikystėje ji dažnai sirgdavo ir rodė savo priekabią prigimtį. Jei aš eidavau į darželį be jokių pravaikštų, ji ten išbūdavo daugiausiai mėnesį per visus metus. Jos visada buvo gaila. Taigi Elžbieta priprato prie minties, kad savo manipuliacijomis gali pasiekti bet ką.
Ji verkdavo, o tėvai išspręsdavo visas jos problemas. Vaikystėje ji visada taip atimdavo mano žaislus. Jei nenorėdavo tvarkytis, apsimesdavo, kad jai skauda galvą, ir visus reikalus turėdavau atlikti aš.
Anksčiau ji netgi turėdavo savo telefoną. Mama išleido jam visus pinigus, todėl gimtadienio proga likau be dovanos.
– Vasarą nupirksiu tau sportbačius, – pasakė mama.
Būdama 19 metų sutikau savo būsimą vyrą. Jis davė man viską, ko negalėjau gauti iš tėvų. Po metų mes susituokėme, o mano sesuo iš manęs juokėsi.
– Tu išsirinkai sau paprastutę! Dabar visą gyvenimą gyvensi su savo uošve po vienu stogu. Tu esi kvailys!
Mano ir mano uošvės santykiai buvo puikūs. Gyvenome kartu 8 metus, paskui nusipirkome nuosavą būstą. Ji tiesiog prižiūrėjo mūsų vyriausiąjį anūką ir padėjo mums išspręsti būsto problemą. Motinystės kapitalas leido mums nusipirkti dviejų, o ne vieno buto butą.
Kai mano jaunesnioji sesuo nusprendė ištekėti, mama negalėjo būti laimingesnė:
– Tiesiog puiki pora. Su pinigais ir gražūs. Pažiūrėk, kokį sužadėtuvių žiedą jis jai padovanojo!
Mama nemanė, kad mano vyras yra žmogus. Ji net vadino mane kvaila, nes būdama 22 metų pagimdžiau kūdikį.
Į Elizabetos vestuves neičiau – ji sakė, kad ten neturėtų būti vaikų. Be to, kvietimą ji įdėjo tik man, o mano vyras nemanė, kad to reikia. Taigi nusprendžiau, kad tegul jie linksminasi be manęs.
Praėjus metams po “laimingos” santuokos viskas sustojo. Man paskambino mama ir ėmė verkti į telefoną.
– Kas atsitiko? – Aš buvau išsigandusi.
– Mano svainis išėjo. Jis pasakė, kad su Elizabeta neįmanoma gyventi. Atvažiuok ir paguosk savo seserį.
Nenorėjau pas ją važiuoti, nes mūsų santykiai nebuvo artimi. Juolab kad norėjau ją paguosti. Dėl visko kalta ji pati. Tiksliau, jos skandalingas charakteris. Kai su sūnumi nuėjau pas motiną, Elžbieta, pamačiusi mane, ėmė šaukti:
– Aš jos nekenčiu! Kodėl ji turi vyrą ir vaiką, o aš neturiu nieko?
Aš tiesiog apsisukau ir nuėjau namo. Motina mane pašaukė, bet aš nenorėjau rūpintis savo nelaimingos sesers likimu. Ji negalėjo susitaikyti su tuo, kad ją paliko. Tokia tinkama ir tobula. Šiaip ar taip, Elžbieta nusprendė susigrąžinti vyrą. Ji jį persekiojo, primetinėjo, siuntė įvairiausias žinutes, dėl kurių jos svainis dar labiau supyko.
– Ketinu jį susigrąžinti, o paskui pirma jį paliksiu. Aš jam atkeršysiu! – Toks buvo Elžbietos tikslas, ir jis visai nebuvo susijęs su meile.
Žinoma, jai nepavyko susigrąžinti vyro. Maža to, ji sužinojo, kad jis jau vedė kitą merginą ir ji nuo jo pastojo. Elžbietą užklupo nauja depresijos banga, nuo kurios kentėjo visi artimieji.
– Štai tu, paprasta, ir ką vyras griebė! Kodėl jis tave myli? Kodėl mano Elžbietai taip nesiseka? Tu piktybiškai apsimetinėji laiminga, norėdama įskaudinti savo seserį, – sakė man mama.
