– Visada tikėjau, kad mano šeima buvo tvirta ir stipri. Niekada negirdėjau tėvų rimtai ginčijantis, todėl mamos sprendimas mane šokiravo. Ji tylėjo, nieko nesakė, o tada tiesiog susikrovė daiktus ir išėjo iš mūsų gyvenimo, – pasakojo Julija.
Julijai 25-eri. Ji vos prieš mėnesį susituokė su Marku, su kuriuo draugavo metus. Marko šeima gyvena kukliai – dviejų kambarių bute, kurį dalijasi visi šeimos nariai.
– Mama visada siekė mane ištekinti ir tik tada papasakoti apie savo sprendimą tėčiui. Negaliu suprasti, kas jai buvo negerai. Tėvai kartu nugyveno 20 metų, sūnus jau beveik suaugęs, ir mūsų šeima, rodos, buvo stipri. Tėtis visada buvo geras vyras ir rūpestingas tėvas, – kalbėjo Julija.
– Jos tėtis nerūko ir negeria. Visus pinigus jis pasiima su savimi namo. Matyt, visus šiuos metus ji gyveno tik dėl manęs ir jo. O dabar ji nusprendė viso to atsisakyti ir gyventi savo malonumui, – atsidūsta Julija.
Šeimoje kiekvienas turėjo savo darbą. Už visus namų ruošos darbus, žinoma, buvo atsakinga Julijos mama.
– Aš dirbau ir gaudavau tokį pat atlyginimą kaip ir jos vyras. Tačiau jis neskubėjo man padėti namuose. Vaikai taip pat išėjo iš kantrybės. Jie visi laukdavo, kol mama pagamins maistą ir sutvarkys. Mano dukra augo, ir iš to nebuvo jokios naudos. Mano uošvė piktinosi, kad neapkraunu Julijos darbais, todėl auginau voverę. Mano sūnus negali net kelnių į skalbyklę įmesti, jo sportbačiai visada purvini. Tik ir girdi, ką valgyti, kur švarūs drabužiai ir kodėl batai neišplauti? – skundžiasi Julijos mama.
Prieš kelerius metus mirė Julijos močiutė ir paliko dukrai, t. y. Julijos mamai, butą. Motina tikėjosi, kad dukra išsikraustys ir pradės savarankišką gyvenimą, bet deja. Julija nenori gaminti valgyti ir tvarkytis, jai geriau gyventi šalia motinos.
Julija naudojosi močiutės butu. Tiesa, ji naudojosi juo savo tikslais – kad susipažintų su būsimu vyru. O kai motinai nusibodo tai stebėti, ji atėmė iš dukters raktus ir ėmė ten daryti remontą.
– Maniau, kad mama daro remontą mums. Mes ruošėmės vestuvėms, nes sužinojau, kad esu nėščia. Mama man kaip tik patarinėjo, ką pirkti butui. Bandžiau kaip nors pateikti savo idėjas, bet ji visada tylėjo, – prisimena Julija.
Julijos mamos vyrą taip pat šokiravo žmonos sprendimas. Jis iki paskutiniųjų galvojo, kad žmona ruošia staigmeną dukrai, todėl nesikišo. O ji tik džiaugėsi, kad niekas jai netrukdo. Likus kelioms dienoms iki vestuvių ji tiesiogine to žodžio prasme baigė remontą ir pranešė šeimai, kad palieka šeimą.
– O kaip su mumis? – verkšleno Julija, kuri tikėjosi, kad po vestuvių gyvens močiutės bute.
– Išsinuomok arba pasilik pas tėvą. Man nusibodo būti visų nemokama tarnaite ir dirbti tau, – pasakė motina.
Džulija ašarojo ir svirduliavo. Ji manė, kad motina neturi teisės taip elgtis, nes jos pareiga buvo rūpintis broliu ir tėvu. Dukrą pykdė, kad motina slapta viską perskaitė ir pabėgo. Tėvas, žinoma, įsižeidė; dabar atmosfera šeimoje buvo įkaitusi. O kas buvo vestuvės?
Sugyventiniai pasipiktino ir tuo, kad mama už bendrus pinigus darė remontą. Niekas jai nesakė kitaip, nes manė, kad ji ruošia būstą jaunavedžiams. Motina nemato savo kaltės – juk visiems iki gyvos galvos netarnaus. Ir ji nesigėdijo imti pinigų iš šeimos biudžeto, nes juos užsidirbo. Tai buvo materialinė kompensacija už visus moteriškos vergijos metus.
– Julija net nepaklausė, ar atiduosiu jai savo butą. Aš paveldėjau turtą, todėl turiu pilną teisę juo disponuoti. Visi kūrė planus ir naudojosi mano gerumu. Man tai nusibodo! Jie manė, kad atiduosiu gyvybę už dukters laimę, bet taip nebuvo”, – piktinosi motina.
Vyras reikalavo, kad ji perrašytų savo dalį bendro buto dukrai, bet ji neketino taip rizikuoti. Santykiai gal ir pablogėjo, bet dabar ji tikrai laiminga. Visą gyvenimą ji rūpinosi vaikais ir vyru, atėjo laikas pagalvoti apie save.
