Esu girdėjęs, kad uošvės atsisako bendrauti su nepageidaujamomis dukromis, bet tai pirmas kartas, kai jos atsisako bendrauti su savo sūnumis dėl kažkokių išgalvotų priežasčių. Ir būtent mano vyrui “pasisekė”. Pasipiktinimo formuluotė: “Man nereikia sūnaus, kuris ramiai stebi, kaip mane žemina. Nors jos niekas nežemino.
Vienu metu mano vyras, tada jaunas vyras, ilgai manęs nepristatė savo motinai. Šis faktas mane nudžiugino, nes man labai sunku bendrauti su naujais žmonėmis, aš pasikarščiuoju, raudonuoju, prakaituoju, mikčioju ir elgiuosi labai įsitempusi. Tai kaip tik ta akimirka, kai norisi viską atlikti tobulai, bet išeina tik blogiau. Paskui būna geriau, bet pirmuosius porą kartų tiesiog šiurpas kažkoks.
Bet po to, kai buvo pateiktas pasiūlymas tuoktis, vis tiek turėjau eiti susipažinti. Mano uošvė iškart ėmėsi manęs – pjaustyti dešrą ir sūrį, plauti vaisius, plauti ir šluostyti indus ir tokios smulkmenos. Visi tokie paprasti dalykai, bet aš bijau ir droviuosi, o mano uošvė – tokia basa garsiakalbė ponia, įpratusi dalyti komandas. Taigi man rankos drebėjo, gabalėlius pjausčiau nelygiai, puodelis vos nesudužo, apskritai tokį stresą gavau tiesiai nuo durų.
Močiutė greitai suprato, kad su ja nesiginčysiu, klaidingai laikė mane be stuburo ir ėmė mokyti gyvenimo. Taip buvo apie tą įsimintiną vakarą ir vėlesnius šeimos gyvenimo metus. Tačiau ji klydo. Tiesiog pirmą kartą esu tokia nesaugi, o kai priprasiu prie vyro, tada viskas bus normalu. Pirmuosius kelerius metus nenorėjau kivirčytis su vyro motina.
Pirmaisiais mūsų santuokos metais ji ateidavo kartą per porą savaičių. Tuo metu ji dar dirbo, todėl laiko nebuvo daug. Tačiau per trumpus apsilankymus ji apžiūrėdavo namus: žiūrėdavo, ką gaminu, ką valgome, skrupulingai apžiūrėdavo butą, ar nėra dulkių ir dryžių ant stiklo, vertindavo mano vyro išvaizdą. Ji, ačiū Dievui, nevaikščiojo po spintas, bet aš jai to daugiau neleisdavau.
Manęs toks elgesys nedžiugino, bet, išmintingos motinos patarta, nusprendžiau netrukdyti. Užteko kartą per dvi ar tris savaites. Man tai nebuvo nuostolinga, o mano uošvė pasikalbėdavo su ja, duodavo vertingų nurodymų ir išeidavo patenkinta savo gyvenimu. Šeimoje buvo ramu ir tylu.
Situacija ir mano nuomonė pasikeitė, kai gimė kūdikis ir mano uošvė išėjo į pensiją. Labai gaila, kad šie du įvykiai sutapo. Aš neturiu tiek daug darbo, o mano uošvė atvažiuodavo kasdien. Ir, žinoma, jos planuose nebuvo tyliai padėti man su kūdikiu. Turėjo mane pamokyti.
Prireikė mėnesio beveik kasdienių uošvės apsilankymų. Ji nesiliovė man sakyti, kad apleidau namus, o ji kasdien plaudavo grindis, kad kūdikis augtų švarus. Ji sakė, kad netinkamai maitinau, laikiau ir pervystydavau kūdikį. Ji piktinosi, kad mūsų šaldytuvas buvo tuščias, nes mano vyras, grįžęs iš darbo, būdavo alkanas ir jį reikėdavo pamaitinti.
O ji nenorėjo valyti ir gaminti valgyti badaujančiam sūnui. Ji tiesiog sėdėjo ir dalijo nurodymus. Kai ji pasakė, kad esu bloga motina, nes uždedu vaikui sauskelnes ir tai iškraipo jo sąnarius, negalėjau ištverti. Pasakiau jai, kad savo namuose pati sugalvosiu, kaip pamaitinti vyrą ir sūnų, kada valyti ir kokį skalbiklį pasirinkti skalbiniams. O jei ji dar kartą išdrįs mane pavadinti bloga motina, su vaiku bendraus tik per teismą.
Mano vyras buvo šio pokalbio liudininkas ir yra visiškai mano pusėje. Jis jau seniai ketino pasakyti viską apie mamą, bet prieš tai įkalbėjau jį nesukelti skandalo. Nebuvo reikalo, pasakiau, kad kai ji pas mane pateks, aš pati tai padarysiu. Ir dabar ta akimirka atėjo.
– Ir tu neketini jai pasakyti? – Apsvaigusi klaikiomis akimis linktelėjo į mane pamotė.
– O ką aš turėčiau pasakyti? Ji teisi, – priėjo mano vyras ir apkabino mane per pečius.
Mano uošvė užgniaužė kvapą, o paskui sugebėjo pasakyti, kad nenori sūnaus, kuris ramiai stebėtų, kaip ją žemina.
– Ir jūs sutinkate, – išsišiepė išsižiojusi uošvė, o tada susikaupė ir išbėgo iš buto.
Ji nepasirodė ir net nepaskambino jau dvi savaites. Vakar buvo jos gimtadienis. Vyras norėjo ryte paskambinti ir ją pasveikinti, o vakare nuvažiuoti pasveikinti mamos. Tačiau ji nekėlė telefono ragelio, o į SMS žinutę atsakė, kad jai nieko iš mūsų nereikia, įskaitant ir sveikinimus.
Mama mano, kad teisme nuėjau per toli, bet mes su vyru manome, kad abu pasielgėme teisingai. Bent jau aš nematau jokios priežasties, kodėl turėtume atsiprašinėti ar kaip nors šokti prieš mano uošvę. Ji, galima sakyti, visai išsižadėjo savo sūnaus, ir tai nieko tokio. Jei ji nustos griauti ir priims naujas gyvenimo taisykles, viskas eisis sava vaga.
