Aš labai greitai ištekėjau. Mano santuoka truko tik šešis mėnesius. Būtent iki tol, kol atvyko aplankyti mano vyro motina, kuri atvyko pas mus gyventi visiškai rimtai, kad įsitikintų, jog jos sūnus padarė teisingą pasirinkimą ir kad aš gerai rūpinuosi juo, trisdešimtmečiu berniuku. Iš pradžių pamaniau, kad ji juokauja, bet tai nebuvo pokštas.
Mano vyras Maksas buvo atvykęs iš kito miesto. Jis pats gimė kažkur mažame miestelyje, kur ir užaugo, o po vidurinės mokyklos nusprendė persikelti į vidurinę juostą studijuoti universitete. Po penkerių studijų metų jis nebenorėjo grįžti į gimtąjį miestelį.
Prieš man su juo susipažįstant, jis nuomojosi butą su draugu. Jis tarsi bandė susitaupyti kažkam nuosavam, bet dėl kažkokių priežasčių tai nelabai sekėsi. Bent jau iki to laiko, kai jį sutikau, jis netaupė.
Neturiu jokių būsto ar finansinių problemų. Gyvenu savo dviejų kambarių bute, turiu pastovų darbą, nesu nuo nieko finansiškai priklausomas ir netgi stengiuosi padėti savo tėvams. Negaliu sakyti, kad uždirbu daug, bet pragyvenimui man užtenka.
Kažkaip iš pirmo žvilgsnio Maksas ir aš susidomėjome vienas kitu. Tuo metu man buvo trisdešimt metų, o jam – trisdešimt vieneri. Nė vieno iš mūsų neslėgė ankstesnės santuokos ir vaikai, o tai mūsų amžiuje jau daug ko verta.
Susitikinėjome maždaug metus. Jis periodiškai pasilikdavo nakvoti pas mane, bet aš nekviečiau jo persikraustyti, o jis taip pat neskubėjo. Bet tada nuskambėjo žodžiai apie ketinimų rimtumą, nusprendėme, kad reikia patikrinti buitinį suderinamumą, ir apie pusmetį gyvenome kartu.
Eksperimento rezultatai buvo patenkinami, todėl nusprendėme susituokti. Vestuvių neketinome kelti, nematėme tame prasmės. Mano tėvai vis tiek mus pasveikino, sėdėjome pas juos vakarą, valgėme šašlykus ir gėrėme vyną, o mano uošvė pasakė, kad, kadangi nebus didelių vestuvių, ji atvyks vėliau susitikti su manimi ir kartu mus pasveikins.
Gyvenome ilgai ir laimingai, viskas buvo gerai. Po vestuvių Maksas staiga neatsipalaidavo ir visur mėtė kojines ar kas rytą reikalavo kavos į lovą. Viskas liko taip, kaip buvo. Bet tada į mūsų ramią šeimyninę laimę įsiveržė jo mama.
Močiutė staiga užgriuvo mums ant galvų kaip sniegas liepos mėnesį. Šeštadienio rytą ji tiesiog paskambino Maksas ir pasakė, kad jau yra traukinių stotyje ir turi su ja susitikti. Abu su vyru išvydome akis kaip animacinių filmų herojai. Kol jis blaškėsi po butą, stengdamasis greitai apsirengti ir išsikviesti taksi, aš karštligiškai tvarkiau daiktus ir bandžiau sugalvoti, kuo pamaitinti savo brangų svečią. Nenorėjau prarasti veido, kai pirmą kartą susitikome.
Greitai paruošiau bent ką nors valgyti, išvaliau namus iš pažiūros tvarkingai (valau tik šeštadieniais), vos spėjau persirengti iš pižamos į ką nors padoraus, kai vyras atvedė savo mamą. Ji – didelė ir labai triukšminga moteris. Ji priglaudė mane, glostė kaip kačiuką, apžiūrinėjo kaip turgaus pirkinį.
Mane suglumino daugybė krepšių, kuriuos atsinešė vyro mama. Su tokiais krepšiais į svečius einama labai ilgam. Bet aš išmečiau šią mintį iš galvos, persikūnydama į svetingos šeimininkės vaidmenį.
Mama vyrui iškart rado prie ko prikibti, bet aš tai priėmiau filosofiškai, net neabejojau, kad taip ir bus, tik tikėjausi, kad ji bent pirmą dieną apsižiūrės. Savaitgalis prabėgo greitai – teko apgyvendinti uošvę, paskui supažindinti ją su savo tėvais, išklausyti labai linksmų istorijų iš Makso vaikystės.
Tikėjausi, kad mama atvažiuos mus aplankyti savaitei ar dviem, bet praėjo trys savaitės, o žodžių tema “aš pas tave pernakvojau, man laikas namo” nebuvo, kažkas nesigirdėjo. Mano vyras taip pat nežinojo apie mamos planus, bet jam ši situacija netrukdė. Mano uošvė išprašė sūnų iš namų ir visada kepdavo jo mėgstamus keptus pyragus.
– Pasiliksiu čia, kol tu gyvensi, žiūrėsiu, kaip tu rūpiniesi mano sūnumi, mokysi jį, kaip teisingai elgtis, o aš matau, kad mane tai nervina, – pasakė man vyro motina. Ir tada ant manęs išpylė kibirą skundų apie tai, ką darau ne taip.
Kai pareikalavau, kad vyras pasikalbėtų su mano mama ir ją palydėtų, Maksas ėmė sakyti, kad ji yra motina ir kam ją skaudinti, juk ji nori geriausio, o aš tikrai turiu ko iš jos pasimokyti. Šią diskusiją vedėme dar dvi savaites, o tuo metu mano uošvė jau buvo įsitaisiusi ir man vadovavo, tarsi aš būčiau paprašęs jos prisijungti prie jos.
Daugiau nebegalėjau to pakęsti ir tikėjausi stebuklo. Nurodžiau uošvei slenkstį ir paprašiau, kad nuo šiol ji pasirūpintų savo apsilankymais. Ji labai pasipiktino, Maksas taip pat bandė ant manęs užvožti, bet pavyko tik pasiekti, kad mane išsiųstų kartu su motina.
O tada Maksas pasakė, kad jei neatsiprašysiu jo ir jo motinos, bus skyrybos. Atsiprašyti atsisakiau, ir mes labai greitai išsiskyrėme. Ačiū Dievui, kad neturėjau proto pastoti nuo šio vyro.
