Didžiąją savo darbinio gyvenimo dalį praleidau užsienyje. Pinigai buvo geri, bet tuo pat metu ilgėjausi savo vaikų ir šeimos. Tokiomis akimirkomis sakydavau sau, kad esu čia tik dėl jų, turiu juos aprūpinti būstu, niekas kitas, išskyrus mane, tuo nepasirūpins.
Pastaraisiais metais dirbti darėsi vis sunkiau ir sunkiau, metai ir sunkus darbas per visą mano gyvenimą darė savo. Pradėjau galvoti apie grįžimą namo. Mano vaikai jau seniai turėjo nuosavą būstą, dabar galėjau galvoti apie nuosavą butą. Nusprendžiau paskutinius metus padirbėti, surinkti savo pinigus remontui, o tada išeiti į pensiją.
Grįžimas namo buvo džiaugsmas, tiek metų pasiilgau gimtųjų erdvių. Už uždirbtus pinigus pradėjo daryti remontą – jos butas per daugelį metų be šeimininkės ėmė nykti ir reikalavo rimtų investicijų.
Ji jau buvo namuose, bet vaikai jos nelankė, o ir skambindavo nedažnai, turėjo savo gyvenimą. Galiausiai vyriausiasis sūnus pakvietė visą šeimą į svečius. Buvau laiminga, apkabinau ir pabučiavau savo vaikus, džiaugiausi, kad nors nemačiau, kaip jie užaugo, dabar jie visi laimingi ir pilnaverčiai.
Ilgai kalbėjomės, jie pasakojo man apie savo gyvenimą ir klausinėjo apie užsienį. Vakare ketinau eiti namo, bet vaikai paprašė pasilikti, nors ir ne šeimos vakarui. Pokalbį su užuominomis pradėjo dukra – ji mokėsi paskutinius metus, o paskui nori atidaryti saloną. Pinigų verslui pradėti, žinoma, nėra, todėl ji nusprendė paklausti, ar važiuosiu dar metams užsidirbti.
Mano nuostabai ribų nebuvo, bet stengiausi ramiai, be emocijų paaiškinti, kad mano amžius ir sveikata neleidžia tokios kelionės. Ir tada kilo siaubas. Vaikai, pasirodo, ir be manęs puikiai gyvena, o uždirbtus pinigus nori pamatyti daugiau nei aš. Šeima mano atsisakymą priėmė skaudžiai, skambindavo dar rečiau ir dažniausiai prašydavo pinigų arba klausdavo, ar nepersigalvojau vykti į darbą. Tada jie prašė, kad atiduočiau jiems tai, ką uždirbau sau ir atidėjau gyvenimui, ir visai nesidomėjo, kaip aš gyvensiu be cento.
