Kai man buvo 10 metų, tėvas vedė antrą kartą. Mano pamotė greitai pastojo ir pagimdė tėvo sūnų. Tapau nemokama aukle, virtuvės tarnaite ir valytoja viename.
Šeima į mane kreipdavosi: “Ei, tu. Dėvėjau drabužius, kurie man jau seniai buvo per maži, o mano brolis kas antrą dieną gaudavo naujų žaislų. Kai jis užaugo, iš manęs buvo atimta asmeninė erdvė: Mane perkėlė į koridorių, o broliui atiteko mano kambarys.
Turbūt vienintelis dalykas, už kurį esu dėkingas tėvui, yra tai, kad jis iškart nutraukė visus mano patėvio bandymus išsisukti. Tačiau niekas nedraudė moraliai žeminti. Kasdien girdėdavau, kad esu negraži – niekas manęs niekada nenorės, ir kad esu kvaila – niekada neįgysiu išsilavinimo ir dirbsiu valytoja.
Močiutė kasdien man sakydavo, kad šiuose namuose būsiu toleruojama tik iki aštuonioliktojo gimtadienio, o per gimtadienį ji mane išmes į gatvę.
Visas atostogas praleisdavau močiutės namuose. Ji irgi laikė mane šeimos “juodąja avimi”. Ji keikė tą dieną, kai jos sūnus vedė mano mamą, ir džiaugėsi, kad mano mamos nebėra.
Visada stebėdavausi, kodėl manęs tiesiog neuždarė į kokią nors įstaigą, pavyzdžiui, vaikų namus.
Likus šešiems mėnesiams iki aštuonioliktojo gimtadienio, išgirdau tėvo pokalbį su pamote, ir man viskas tapo aišku. Močiutė sakė, kad aš niekada nesutiksiu, o tėvas ją patikino, kad įtikins mane perrašyti butą jam ir jai nebus dėl ko nerimauti.
Jis klydo. Mano pamotė turėjo dėl ko nerimauti. Manęs nebetrikdė jų barniai ir jaunesniojo brolio įkalbinėjimai bei stumdymai.
Anksčiau bijojau savo pilnametystės, o dabar jos laukiau. Mano gimtadienio vakarėlyje dalyvavo visi su tuo susiję žmonės: tėvas ir pamotė, močiutė ir pamotės tėvai. Po pirmojo per aštuonerius metus arbatos ir pyrago vakarėlio man liepė rengtis. Kai paklausiau, kur einu, močiutė atsakė. – atsakė mano močiutė:
– Atsakė: Šiandien tu jau suaugusi. Nuo šiandien esi atsakinga už savo veiksmus. Be to, šiandien yra ta diena, kai padėkosite savo šeimai už viską, ką jie dėl jūsų padarė. Dabar tu su tėčiu nueisi pas notarą ir atiduosi jam butą. Šį butą paveldėjai iš savo motinos, bet jis neturėjo būti toks. Ji pažadėjo parašyti testamentą sūnui, ir atidavė jį tau. Bet dabar tu atliksi savo pareigą, ruoškis.
Jų veidai buvo tokie iškilmingi, kad vos sulaikiau juoką.
– Taip, močiute. Padėkosiu savo šeimai už viską, ką jie dėl manęs padarė. Atsidėkodama neišleisiu jų šiandien, o duosiu savaitę laiko susikrauti daiktus. Laikas baigėsi.
O, kas prasidėjo. Mane kaltino nedėkingumu, pamotė rėkė, kad užaugino gyvatę, o tėvas trenkė man per veidą. Mano pamotės tėvai ėmė sakyti, kad įspėjo ją apie svetimų vaikų nedėkingumą. Močiutė pasakė, kad neturiu nieko švento, ir išėjo, trenkusi durimis.
Jie išsikraustė. Persikraustė pas mano močiutę.
Po kelių dienų atvažiavo mano tėvas. Davė man popieriaus lapą, pasakė, kad kadangi neatsisakiau savo buto, turiu sumokėti tą skolą, ir išėjo. Ten buvo nurodyta tam tikra suma.
O kaip dėl to, kad tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus? Matyt, mano tėvui tai visai nerūpėjo. Įsidarbinau ir jau šešis mėnesius kas mėnesį tėvui atiduodu trečdalį savo atlyginimo, kad grąžintų šią skolą.
Man prireiks maždaug septynerių ar aštuonerių metų, kol ją grąžinsiu. Bet tada būčiau visiškai laisvas.
