– Ar tu esi namie? Iškepiau skanių kotletų. Žiūrėk, su auksine plutele, tokie apetitiški, šiandien jie puikiai gavosi.
– Daug kartų tau sakiau, kad mes nevalgome žuvies kotletų. Kodėl turėjai jų atnešti?
– Ką tik iškepiau jų visą kalną, pati negalėjau tiek daug suvalgyti, todėl nusprendžiau atnešti juos čia ir jus pavaišinti.
Tokių situacijų pasitaikydavo labai dažnai. Ji atnešdavo žuvies kotletų, keptos žuvies ar net žalios žuvies. Jau šimtą kartų jai sakėme, kad tokios žuvies nevalgome, bet ji tarsi mūsų negirdėjo. Taip atsitinka dėl to, kad jos vyras (mano uošvis) negali gyventi be žvejybos. Jis sugauna pilną kibirą karšių, ir tada mano uošvė nežino, ką su tuo daryti.
Mano sutuoktinis sako, kad karšių net nemato, o ne tik valgo. Per daugelį gyvenimo su tėvu metų jam užteko šių žuvų, o dabar jis dvasiškai negali pakęsti. Dabar jo uošvė atneša šią žuvį į mūsų namus, o mainais ji pasiima maistą, kurį anksčiau pirkdavome. Ji ateina, atidaro šaldytuvą ir sako:
– O, ar tai sūris, kurį turite? Nusipjausiu gabalėlį sau. O tai kažkokia džiūvėsių dešra? Aš irgi pasiimsiu, aš su tavimi dalinausi žuvimi.
Tada situacija tapo dar absurdiškesnė. Močiutė ėmė lįsti su savo drauge, prisidengdama, kad jos vaikšto netoli mūsų namų, ir sušalo.
Atvykusi į mano namus, uošvė eidavo, statydavo virdulį ant viryklės, atidarydavo šaldytuvą ir dėdavo ant stalo, ką tik norėdavo. Negana to, jie dar ir mane aptarinėjo. Jie piktinosi, kad šiuolaikinis jaunimas nieko negamina, o perka jau paruoštą maistą arba naudojasi maisto pristatymo paslaugomis.
Mėnesį kantriai kentėjau šiuos vizitus, bet paskui mano kantrybė trūko. Kadangi nenorėjau kovoti, sugalvojau gudrų būdą, kaip neleisti uošvei prieiti prie mano šaldytuvo.
Kitą dieną taip pat pasirodžiau jos namuose su draugu. Išėmiau iš maišelio suktinukus ir pasakiau, kad tai skanėstas, nors žinau, kad mano uošvė nekenčia japoniško maisto.
Mano uošvė atrodė suglumusi. Tada iš šaldytuvo išėmiau puodą sriubos, pastačiau jį ant ugnies ir pradėjau šildyti. Šaldytuve buvo mėsos kukuliai ir silkė po kailiu. Pasakiau, kad pusę salotų pasiimsiu namo, nes mes jas labai mėgstame, o virti neturime laiko.
Mano uošvė nieko nesakė, bet žiūrėjo į mane su akivaizdžiu nepasitenkinimu. Buvo akivaizdu, kad vienintelis dalykas, kuris ją stabdo, yra mano draugo buvimas. Mes su draugu pavalgėme, padėkojome uošvei už skanėstus ir išėjome namo. Nuo to laiko praėjo beveik du mėnesiai. Mano uošvė daugiau nebeateina, neatneša žuvies ir net nežvilgčioja į šaldytuvą. Džiaugiuosi, kad man pavyko viską išspręsti be skandalų ir barnių.
