Nuo pat pradžių negalėjau susisiekti su vyro motina. O kadangi gyvenome savo bute, uždraudžiau uošvei ateiti į mano namus. Aš irgi nevažiavau pas ją, nenorėjau bereikalingo streso.
Prieš tai, kai uždraudžiau jai lankytis mano namuose, ji begėdiškai apžiūrinėjo visą mūsų būstą ir bandė nustatyti savo taisykles. Aš, anot jos, ir nemoku gaminti, ir visai nesitvarkau, ir tingiu nuo galvos iki kojų. O savo vyro, ko gero, nemoku patenkinti!
Kurį laiką stengiausi nekreipti dėmesio į savo uošvės keistenybes. Bandžiau su ja gražiai pasikalbėti, žmogiškai paaiškinti. Atrodė, kad ji sutinka, linktelėjo galva, o tada su nauja jėga ėmė mane vytis.
Mano nervai neišlaikė, kai mano uošvė pasakė, kad šalia mano mirusių tėvo ir motinos portreto turėtų būti ir jos portretas. Toks pasiūlymas mane pribloškė. Neišlaikiau ir jai pasakiau:
– Aš nenoriu, kad tu dar kartą įžengtum į šiuos namus! Eik šalin.
Nuo tos dienos buvau šiek tiek ramesnis ir labiau atsipalaidavęs. Dabar man nebereikėjo drebėti, kai pasigirsdavo durų skambutis. Galėjau ramiai gyventi ir nesijaudinti, kad dabar ateis neadekvati uošvė ir pradės gadinti nervus. Ji daugiau niekada neatėjo, ir tai mane tenkino. O vakar grįžau iš darbo anksčiau nei įprastai.
Mes su vyru šventėme pirmąsias mūsų bendro gyvenimo metines. Nusprendžiau, kad ją reikia atšvęsti, ir norėjau surengti staigmeną: iš anksto paruošiau dovaną, nupirkau visokių skanėstų ir šampano. Kai pabandžiau atidaryti mūsų buto duris, man nepavyko. Pažvelgiau, o kitoje durų pusėje buvo raktas.
“O velnias, dabar staigmena nepavyks. Jis atėjo čia anksčiau už mane. Galbūt jis irgi kažką mums ruošia”. Bet aš nežinojau, kas manęs laukia.
Vyras įleido mane į butą, o jo veidas atrodė kažkoks išsigandęs.
Ką gi, nusprendžiau nekreipti dėmesio į šią smulkmeną. Pradėjau ruošti stalą mūsų miegamajame. Netgi uždegėme žvakes romantikai. Kai po vakarienės pradėjome glaustytis ir bučiuotis, staiga iš spintos išlindo mano vyro mama…
Ji ėmė keistai lėtai keliauti link durų. Ne iš karto supratau, kas vyksta. Ji užsimetė chalatą (nes jau prieš tai buvome pradėję nusirengti) ir sušuko:
– Laikykitės čia! Kas tai buvo? Kaip tu atsidūrei mūsų spintoje!
– Aš tik atėjau patikrinti savo sūnaus. Turėjau sužinoti, kaip jis, vargšelis, gyvena. Kaip visada, pamačiau siaubingą kiaulystę. Ko dar turėčiau iš tavęs tikėtis, tu purvinas bachūras? Sūnau, turiu eiti. Paskambinsiu tau ne .
– Kam sėdėti spintoje ir šnipinėti mus?! Ar negalėjai man pranešti, kad esi čia? Eik iš čia ir daugiau niekada čia neik!
Tada atsisukau į vyrą ir pasakiau:
– Kas tau negerai su galva? Tu žinojai, kad ji buvo su mumis kambaryje! Kodėl man nepasakei?
– Ji nebūtų pastebėjusi, ką mes ten veikiame. Tu būtum išėjęs į dušą, o aš būčiau ją akimirksniu išleidusi iš buto. Aš tiesiog nenorėjau, kad žinotum, jog atvažiuos mama. Juolab kad šiandien mūsų vakarėlis. Ką dar turėjau daryti?
Ar manai, kad tai normalu? Manau, kad tai gerokai peržengia ribas. Išsigandau ir pasiunčiau jį paskui mamą. Pasakyk, ką manai apie šią situaciją.
