Buvau ligoninėje po nugaros operacijos, ir mano vaikai kasdien mane tikrino, klausdami gydytojo, kada galės mane pasiimti namo. Dukra nenorėjo manęs palikti, o anūkas – dar labiau. Jei ne mokykla, jis būtų likęs su manimi ligoninėje visą dieną. Porą kartų jis už mane atlikdavo reikalus – ką nors atnešdavo, ką nors nupirkdavo iš mašinos pirmame aukšte. Ir, matyt, vaikštinėdamas po mano palatą jis susipažino su šešiamete mergaite. Jam pačiam buvo devyneri, nedaug vyresnis.
Mergaitė atsidūrė ligoninėje dėl kelio problemos, nes važiavo dviračiu ir nukrito nuo kalno. Jai buvo nustatyta poodinė kraujo pūslė, kuri kaip tik buvo stebima. Ji pati buvo iš našlaičių namų, tačiau dėl diagnozės reikėjo nuolatinio gydytojo, o ne slaugytojos buvimo, todėl jie nusprendė ją kelias dienas laikyti ligoninėje.
Anūkas klausinėjo mergaitės, kas yra našlaičių namai, kodėl kas nors ten patenka ir kaip iš ten išeiti, ir atėjo pas mane ir savo tėvus su tvirtu sprendimu pasiimti mergaitę iš ligoninės namo.
– Mes turėjome! Ji sakė, kad ją išleis tik į šeimą, o mes turime šeimą”, – sakė jis.
Mano dukra ir žentas apie tai anksčiau negalvojo, ir jie tarsi nebuvo pasiruošę dar vienam vaikui, bet aš pasisakiau už tai, kad ir aš turėčiau anūkę.
Manau, kad ta mano operacija ir mažosios Marijos trauma buvo lemtingos. Keli mėnesiai popierizmo ir aš tikrai turėjau anūkę, o kažkas kitas – sesutę. Jos abi puikiai sutaria, yra neišskiriamos, ir mūsų šeima tapo dar didesnė ir draugiškesnė.
Dabar gailiuosi, kad būdama jauna pati nepagalvojau apie įsivaikinimą ar įvaikinimą, nors vyras prašė antro vaiko, o mes negalėjome to padaryti… Bet dabar galime prižiūrėti savo anūkus
