Mūsų kaime įvyko tikra nelaimė. Tokia žinia visada labai greitai pasklinda iš namų į namus ir pasirodo, kad visi jau žino, visi aptarinėja. Samanta iš kaimo centro jau kelerius pastaruosius metus yra dienotvarkėje. Ji buvo dar palyginti jauna mergina, kad vaikystėje su tėvu persikraustė iš miesto, nes su pinigais buvo ankšta. Ją perkėlė į vietos mokyklą, ji stropiai mokėsi, bet įstoti taip ir nepavyko, o iš čia nebuvo kur trauktis. Kai jai buvo trisdešimt, o šeimyninės laimės ir pinigų horizonte nesimatė, ji paklausė patarimų internete ir nusprendė išvykti į užsienį pabandyti laimę.
Tėvas atkalbinėjo ją nuo kelionės, sakydamas, kad jie kaip nors išgyvens iš pensijos ir namų ūkio, bet Samanta norėjo pamatyti pasaulį, susirasti gerą vyrą ir visada būti aprūpinta. Ji įtikino tėvą leisti jai išvykti. Tą nelemtą dieną jis palydėjo ją iki traukinio, kuris išvažiavo iš gretimo kaimo. Pirmiausia ji turėjo nuvykti į miestą, paskui į sostinę, o tada į lėktuvą ir į artimiausias šalis, kur Samantos laukė darbas… Tačiau jai nebuvo lemta niekur patekti – traukinys nuvažiavo nuo tilto ir visi sudužo. Niekas neišgyveno.
Tame traukinyje buvo daug pažįstamų, ir man tiesiog gaila tų žmonių, ypač seno žmogaus, kuris liko vienas. Bet jis visiškai išprotėjo iš sielvarto. Jis nepripažįsta, kad dingo jo dukra, visiems kaime su plačia šypsena pasakoja, kad ji išvažiavo į Lenkiją, o iš ten atsidūrė Ispanijoje. Sako, kad ji ten ištekėjo, kad neseniai pagimdė anūkę, kad rašo jam laiškus, žadėdama anksčiau ar vėliau atvažiuoti, ir vargšas senukas kasdien eina į artimiausią stotį jos laukti.
Taip tęsiasi jau aštuonerius metus, ir padėtis nepagerėjo. Kaimynai sakydavo, kad reikia jį paguldyti į ligoninę, bet paskui nusprendė, kad nereikia. Jis nepavojingas, tiesiog gyvena fantazijomis, bet jam taip lengviau. Mes jam neminime Samantos, kad jo netraumuotume, taip pat nesistengiame įtikinti jo savo legenda. Tegul galvoja, ką nori, jei tai neskaudina tėvo širdies.
