Tikrai žinau, kad ne aš viena meluoju savo vieninteliam vaikui, kuris augina šeimą su trimis vaikais, kad gyvenu gerai, nesudurdama galo su galu, kaip yra iš tikrųjų. Šių laikų vaikams nelabai rūpi jų tėvai, o juk nesinori jiems kelti streso. Mano sūnus niekada gyvenime nesidomėjo, kokia mano pensija. Anksčiau, kai gyvenau su žmona, vieną pensiją skirdavome nuomai apmokėti, o iš kitos gyvenome, o dabar turiu rinktis, ar mokėti už komunalines paslaugas, ar nusipirkti sau papildomų daržovių. Mano racioną ir taip sudaro duona ir kruopos, ir dėl to jau net nebesijaudinu, tik dėl maisto produktų kainų, kurios auga kaip ant mielių.
Būdamas senas žmogus, turiu daugybę receptų tabletėms nuo širdies, bet negaliu sau jų leisti, arba taupau tabletes, vartodamas jas ne kasdien, kaip sakė gydytojas, o tik tada, kai tikrai pasidaro blogai. Vis dėlto man gėda prašyti sūnaus pinigų. Žinau, kad ir jam nelengva. Mano dukrytė sėdi su trečiu vaiku be darbo, o vyresnieji eina į mokyklą, kur reikia investuoti pinigus, ir išmaitinti penkių asmenų šeimą yra sunkiau ir svarbiau nei man.
Vienintelis dalykas, dėl kurio jaučiuosi blogai, yra skola už butą, kurią sūnus gaus kartu su palikimu. O jis apie tai dar nė nenutuokia…
