Tai antroji santuoka ir man, ir Marijai. Taigi esu buvusios uošvės ir uošvio gėdoje, jie nuolat mane šmeižia, sakydami, kad sugrioviau jų dukters gyvenimą ir palikau ją vieną su kūdikiu. Tačiau aš moku išlaikymą vaikui, o su buvusia mergina palaikome gerus draugiškus santykius, nepaisant visų jos šeimos žodžių. Dėl tokio savo buvusių giminaičių elgesio neabejojau, kad Marijos giminaičiai taip pat kalbės apie jos pirmąjį vyrą, tačiau labai klydau.
Vargu ar jos buvęs vyras tėvų akyse yra šventasis. Marija pati kalta, kad jis ją paliko; ji turėjo paprašyti, kad jis grįžtų pas jį, o ne atsivesti į namus “naują sužadėtinį”. Mano uošvis nuolat gvildena šią temą ir prisimena, kaip jis su dukros buvusiu vyru važinėdavo į keliones, kaip jie kartu remontavo automobilį ir kokios gražios buvo jų vestuvės, ne tokios kaip mūsų… Tai įžeidžia ir labai nemalonu. Atrodo, lyg aš neturėčiau jokios įtakos šiai šeimai. Mano vaikas iš pirmosios santuokos jiems yra persona non grata ir jie nelaiko jos savo anūke, nors Marija labai myli mergaitę.
Nėra prasmės su tuo kovoti – mano uošvis laikysis savo nuomonės, o uošvė niekada nepasakys man gražaus žodžio mano vyro akivaizdoje, net jei labai norėtų. Tačiau aš nesu nusivylusi. Laimei, mes su Marija gyvename atskirai, jos giminaičius tenka toleruoti tik per šventes, o tuos du kartus per metus kaip nors galima išgyventi. Aš tik primenu, kad ir taip būna – kažkieno buvę svainiai yra daug geresni už dabartinius, nepaisant dukros pasirinkimų.
