Nelengva būti vienišu šešiasdešimtmečiu vyru, neturinčiu nei žmonos, nei draugės, o vaikai jau suaugę ir turi savo šeimas. Aš taip pat esu vienišas, bet mano sūnūs to nesupranta. Anksčiau jie mažai su manimi bendravo, bet kai mano gyvenime atsirado moteris, kuria norėjau rūpintis ir su kuria norėjau nugyventi senatvę, abu sūnūs ėmė mane barti už meilės siekį.
Su jauniausiuoju sūnumi ilgai nesutarėme. Jis buvo labai įžūlus, bet išvaizdus vaikinas, dėl to nuo paauglystės paskui jį bėgiojo merginos. Viskas pasiekė tokį lygį, kad, nesulaukęs tikros oficialios žmonos ir šeimos, jis susilaukė dar dviejų vaikų su kažkokiomis nepažįstamomis moterimis. Jis laiko tai paslaptyje, gėdijasi kam nors papasakoti, nes tai gadina jo reputaciją. O tai, kad aš susitikinėju su šešiasdešimtmečiu žmogumi, jis taip pat laiko kažkuo gėdingu.
– Tu jau senas, gėda susitikinėti su savo amžiaus moterimis, – pasakė jis, kai sužinojo, kad esu laiminga su kuo nors kitu, o ne su jo mirusia motina. – Nedelsiant ją palik ir susitelk į savo anūkus!
Jis davė man rinktis: arba jo ir brolio šeimos su anūkais, arba mano mergina. Buvo neįmanoma paaiškinti, neįmanoma rasti kompromiso, o dabar vaikai apskritai nustojo man skambinti. Vyresnysis būdavo neutralus, bet jaunesnysis jį nuolat nuteikinėja prieš mane, ir dabar jie abu manęs nekenčia.
Pastaruoju metu vis dažniau jaučiuosi taip, tarsi apgaudinėčiau savo vaikus su man patinkančia moterimi. Iškeičiau juos į asmeninę laimę, kai turėčiau būti uolus senelis ir padėti su anūkais, nes daugiau nėra kam. Mano naujoji meilė palaiko mane, bet to tarsi nepakanka. Būtų daug geriau, jei šalia būtų mano šeima, bet žinau, kad taip neatsitiks. Dar prieš man susiradus merginą, jie nelabai norėjo mane matyti.
