Mažasis Adomo broliukas smarkiai peršalo, o jo mamai net teko pasiimti laisvadienių ir prižiūrėti keturmetį berniuką, kol jį bus galima nuvesti į darželį. Pats Adomas jau puikiai galėjo nueiti į mokyklą be mamos pagalbos, tačiau moteris primygtinai reikalavo, kad ir antrasis liktų namie, neskleisdamas peršalimo tarp bendraklasių, o jam reikėjo, kad kas nors saugotų nugarą. Taip motina galėjo palikti jį su jaunesniuoju broliu ir užsukti į vaistinę, o kartais siųsdavo Adomą į parduotuvę su pirkinių sąrašu, kuo jis labai didžiavosi.
Penktadienio vakarą jis kaip tik grįžo iš parduotuvės su maišeliu duonos, ryžių košės ir daržovių, kai iš už alėjos į jį įsiveržė vietiniai chuliganai. Jie gerai pažinojo Adamą, jis visada eidavo su mama, o į žaidimų aikštelę niekada neidavo vienas, todėl jie tyčiojosi iš jo žinodami, kad jis nesipriešins. Jie šaipėsi iš jo, kad jis bailys ir mamos berniukas, vis traukė jo krepšį ar kepurę, o aukščiausias iš jų griebė Adomą už kaklo, bandydamas jį nusikratyti.
– Ką tu darai? – Chuliganiško elgesio liudininkė buvo trylikametė Monika, gyvenusi su tėčiu trečiame aukšte.
Ji buvo atsikrausčiusi ne taip seniai, bet daug kas bandė su ja susidraugauti, nes akivaizdžiai buvo turtingi. Jie buvo apsirengę pagal naujausią madą, pas juos nuolat atvažiuodavo restoranų kurjeriai, o jos tėvas turėjo brangiausią automobilį, patį šauniausią visame kieme.
Monika nustūmė berniukus į šalį, paslėpdama Adamą už nugaros. Jie negalėjo pasipriešinti mergaitei, o jos tėvo jie bijojo, todėl tuoj pat išsiskirstė vienas pas kitą.
– Leiskite man jus išvesti, – pasiūlė ji Adomui.
Kartu jie nuėjo iki jo namų ir Monika paliko jam savo mobiliojo telefono numerį, liepdama paskambinti jai, jei kuris nors iš apylinkės vaikų sumanytų jį nuskriausti. Ir jis labai greitai paskambino, bet ne dėl patyčių, o tiesiog pabendrauti. Kai jaunesnysis brolis pasveikdavo ir Adomas išeidavo su juo į pasimatymą, jis visada skambindavo Monikai. Taip jie abu įgijo draugystę, kurios jiems trūko.
