Mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo keturiolika. Buvau didelis berniukas ir puikiai žinojau, kad suaugusieji išsiskiria dėl savų priežasčių ir vėl susitaiko su kitais, todėl visai nenustebau, kai, nepraėjus nė metams, mano tėvas susirado moterį. Ji tapo mano pamote ir į namus atsivedė mano pusseserę. Ana buvo miela ir rami mergina, su kuria dalytis vienu kambariu buvo visai normalu, bet aš džiaugiausi, kad būdamas septyniolikos persikėliau į bendrabutį toliau nuo šeimos. Jau tada pastebėjau, kad tėvas ir pamotė labiau rūpinosi savo dukra, nes ji buvo dvejais metais jaunesnė už mane ir jai buvo sunkiau pritapti ,,naujoje šeimoje”.
Kai trečiame kurse išsinuomojau butą su savo bendraklasiu, su kuriuo palaikėme santykius, tėvai paskambino ir paprašė laikinai apgyvendinti Aną, nes ji taip pat studijuos mano universitete, bet nenorėjo gyventi bendrabutyje. Dėl manęs tėvai nieko panašaus nedarė, manydami, kad, kadangi esu berniukas, man bus lengva gyventi su kitais berniukais, tačiau apie Aną jie sakė: “Na, ji juk mergaitė, jai nebus patogu gyventi su kitais!”
Nebuvo ką veikti, tad pasiėmiau Aną pas save. Buvo visai tikėtasi, kad pirmokė ją parems finansiškai, bet su tokiomis išlaidomis, kokias ji išleisdavo kas mėnesį, akivaizdu, kad galėjo sau leisti nuomotis atskirą butą. Ji gaudavo prabangius naujus drabužius, pirkdavo jai naujus prietaisus, tačiau mano tėvai nieko nedarė dėl manęs. Iki tokio lygio, kad kai Ana sudaužė skalbimo mašiną savo nuomojamame bute, mano tėtis atsakė, kad ji dar jauna, o mes su drauge turime mokėti už remontą iš savo kišenės.
Laimei, iškart po mokyklos baigimo mes su mergina susituokėme ir laikinai apsigyvenome pas jos tėvus, todėl buvo galima atsikratyti Anos. Pradėjome gyventi santuokinį gyvenimą, taupėme namui pirkti, žmonos tėvai mums labai padėjo, o savieji, vėlgi, nedavė man nė cento. Taigi mums dvidešimt šešeri, Anai dvidešimt ketveri, ji ką tik gavo darbą, ir aš sužinojau, kad mano tėvas ir pamotė paėmė jai paskolą ir suteikė dviejų kambarių butą. Ji neturėjo nei sužadėtinio, nei vaikų, o mano žmona laukėsi kūdikio.
Labai įsižeidžiau, paskambinau tėvui ir paklausiau, kodėl man, savo vaikui, nepadovanojo tokios dovanos, o jis atsakė, kad turiu uošvę ir uošvį, tai tegul jie ir nuperka. Niekada nesu sutikęs piktesnio požiūrio. Manau, kad turiu tėvus, o nuo tėvo skyrybų esu našlaitis…
