Brajanas buvo labai žemiškas berniukas, visada rodė man pavyzdį ir didžiavosi manimi. Sunku pamiršti tą dieną, kai jis grįžo iš mokyklos su ataskaita, už kurią gavo aukščiausią įvertinimą – jie rašė apie savo stabą, o mano sūnus mane gyrė kaip įmanydamas. Tuo metu jis mokėsi trečioje klasėje. Po skyrybų Brajanas su mama išvyko į užsienį, studijavo Londone, kurį laiką gyveno Izraelyje ir ten sutiko savo likimą.
Kol jis buvo paauglys, mes dažnai kalbėdavomės telefonu, jis atvažiuodavo į svečius, bet manęs niekada nekviesdavo. Net kai sūnus paaugo ir gyveno vienas, jis nė karto nepakvietė manęs atvažiuoti pas jį pailsėti ar surengti man ekskursiją. Neįsižeidžiau, manydama, kad Brajanas paprasčiausiai neturi laiko, jis labai užsiėmęs. O tada mane sukrėtė žinia apie jo vestuves. Sužinojau ne asmeniškai iš sūnaus, o iš buvusios žmonos. Ji paskambino norėdama sužinoti, kaip planuoju vykti į Izraelį, nes ten važiuos kažkoks jos draugas, tad gal mums reikėtų vykti kartu…
Niekaip negalėjau nusiraminti, maniau, kad sūnaus kvietimas kažkur dingo, kad jis jau buvo apie tai užsiminęs telefonu. Mano buvusi žmona pagalvojo, kad Brajanas galėjo pamiršti, ir pati mane pakvietė. Šiai kelionei pasimatyti su sūnumi išleidau iš savo atlyginimo sutaupytas lėšas, bet jis mane pasitiko be džiaugsmo, greičiau su nuostaba.
– Kodėl tu čia atėjai, tėti? Tu taip pasikeitei, – nemaniau, kad tai komplimentas. – Ar turi bent kostiumą? Juk neateisi į pačią ceremoniją, ar ne? Tai gėdinga…
Todėl jis man ir neskambino – esu pernelyg nemadinga ir nesusitvarkiusi, o Izraelis – visai kitas lygis.
Grįžau namo ir į ceremoniją nevažiavau. Nesijaučiau norinti švęsti. Sūnus manęs neatsiprašė, nekvietė į vakarėlį, ir aš nenuėjau. Po mano pirmos ir paskutinės kelionės pas juos, mes daug nebendravome. Per savo buvusią žmoną sužinojau naujieną apie svainio tėvus, jų pirmagimį ir tai, kad Brianas išsiskyrė. Jo verslas žlugo, o sutuoktiniai į jį buvo investavę daug pinigų. Manydami, kad jis sukčius, jie jį išvijo. Jo motina tuo metu buvo išvykusi į kelionę aplink pasaulį, jis negalėjo nuvykti į Londoną jos aplankyti, todėl atvyko pas mane.
Brajanas laukė paramos ir finansinės pagalbos, ne prašė, o sakė man, nes aš buvau “tėvas ir turėjau aprūpinti vaiką, kitaip kam gimdyti.
Gerai tai ar blogai, bet aš jo neįsileidau į namus. Jo motina įsitikinusi, kad giminės jam atleis ir grąžins, nes kažkas turi aprūpinti anūkus, o aš asmeniškai neketinu toleruoti tokio Bryano elgesio. Mano širdyje jau dabar yra didžiulis randas dėl to, ką jis man padarė prieš vestuves. Kadangi mes, giminaičiai, nebendravome laimėje, kodėl turėtume tai daryti liūdesyje?
